Į įvykius šiandienos Latvijoje galime žiūrėti kaip į įdomiausią reginį. Negalime nepastebėti to, kad per pastaruosius metus šios respublikos teritorija tapo savotišku neoliberalių alchemikų „mėgintuvėliu“. Visus šiuos metus Latvija buvo valdoma griežtai vadovaujantis madingų liberalizmo ideologų pažiūromis bei rekomendacijomis. O dabar atėjo laikas apžvelgti šio eksperimento rezultatus. Kaip ir kitos posovietinės respublikos, Latvija „startavo“ 1991 metais. Reikia pripažinti, jog ji startavo turėdama neblogą pradinį kapitalą – vėlyvoje TSRS ji, kaip ir kitos Baltijos republikos, buvo laikoma savotiška „liaudies pasiekimų paroda“ ir „išsivysčiusio socializmo“ vitrina.
Ekonomisto Ernesto Buivido knygoje „Latvijos kelias: į naują krizę“ pateikti duomenys apie Latvijos padėtį 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Juos tikrai verta žinoti: „Kokią ekonominę vietą pasaulyje Latvija užėmė prieš dvidešimt metų, kai joje prasidėjo perestroika? Pažiūrėkime tų metų ekonomikos statistiką. Štai mėgstamiausias visų mūsų vyriausybių rodiklis – BVP, bendrasis vidaus produktas, apimantis visumą to, ką šalis gamina. Štai BVP rodikliai vienam gyventojui 9-ojo dešimtmečio pabaigos kainomis ir dolerio verte. Doleris nuo tų laikų stipriai nuvertėjo dėl infliacijos, o euro tuo metu dar nebuvo: Latvija – 6265 doleriai vienam gyventojui, VFR – 10709 doleriai, Italija - 7425 doleriai, Airija, mūsų šiandieninė svajonė ir pavyzdys, – 5225 doleriai, t.y. 20 % mažiau nei Latvijoje.“
E. Buivido duomenimis, Latvijos pramonė tuo laikotarpiu per metus pagamindavo: radijo imtuvų – 1567 tūkst., autobusų – 17 tūkst., magnetofonų – 100 tūkst., melžimo aparatų – 22 tūkst., skalbimo mašinų – 570 tūkst., popieriaus – 107 tūkst. tonų, mopedų – 175 tūkst., fortepijonų ir pianinų – 2500, pramonės robotų – 2546, telefonų – 2,82 mln., keleivinių vagonų – 539, dyzelių – 6200, puslaidininkių mikroschemų bei prietaisų – 80 mln., celiuliozės – 35 tūkst. tonų.
„Valstybė savęs pačios išlaikymui ir valdymui išleisdavo tik 8,6% BVP. O gyventojai būstui, šildymui ir komunaliniams mokesčiams išleisdavo tik 2,5% savo pajamų – aštuonis kartus mažiau nei tokioje dabar mūsų mylimoje šalyje kaip Didžioji Britanija ir penkis kartus mažiau nei alkoholiui ir tabakui. Užtat valstybė 861 mln. rublių (3 mlrd. šiandieninių latų) suma kasmet dotuodavo žemės ūkio produktų supirkimo kainas, o dotacijos būstui siekdavo 148,2 mln. rublių (500 mln. latų), jei skaičiuosime, kad 1 sovietinis rublis = 3-3,5 šiandieninių latų.
Be to, reikia pridurti, kad natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis 1000 gyventojų buvo 1,1 per metus. Latvija turėjo europinę gamybos struktūrą, vidutinius Europos ekonominius rodiklius, joje buvo gaminama aukštųjų technologijų produkcija. Šalis skyrė dideles lėšas savo socialinei plėtrai ir žemės ūkio paramai“, – apibendrina E. Buividas.
Iš tiesų, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje respublikoje veikė daugiau nei 350 stambių pramonės įmonių su atitinkama infrastruktūra. Gamyklos ir fabrikai aktyviai dirbo papildydami biudžetą, kuris buvo du su puse karto didesnis už šiandieninį. Be to, tuometinio biudžeto, priešingai nei šiandieninio, nereikėjo mažinti – jo proficitas buvo 5,8%. Tai 1988 m. duomenys.
Tačiau jau po kelerių metų viskas smarkiai pasikeitė. Nauji šalies vadovai, išplaukę ant „Atmodos“ (taip vadinosi judėjimas už nepriklausomybę) bangos to paties 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, buvo pažangūs žmonės. Be to, juos supo minios užsienio konsultantų, operatyviai atvykusių iš Vakarų. Jie paniekinamai žvelgė į atsilikusios sovietinės komandinio bei administracinio tipo ekonomikos vaisius ir buvo ryžtingai nusiteikę nuvesti Latviją į vartojimo rojų, kad ji pirmautų pagal pačius geriausius liberalizmo pavyzdžius. Iš pradžių jie, paaiškinę, kad valstybinės įmonės veikia labai blogai ir visiškai neefektyviai, lengvai apsuko galvas lengvatikei paprastai liaudžiai. Jų nuomone, šias įmones reikia privatizuoti, kuo anksčiau – tuo geriau.
Galiausiai gamyklos ir fabrikai už skatikus atiteko apsukriems vaikinams iš Liaudies Fronto viršūnėlės, kuri atėjo į valdžią. Bet štai bėda: jie nežinojo, ką su jais daryti. Iš pradžių pramonės gigantai buvo totaliai išplėšti. Iš jų vogė tie, kurie priėjo prie sandėlių, tiekimo ir realizavimo. Nauji savininkai prarado rinkas ir neatrado naujų, kišosi į gamybos procesus, kurių nesuprato, iš įmonių kasų pirko sau butus, apmokėdavo pirkinius, keliones ir pietus. Valdyti realias įmones pasirodė sunkiau nei pompastiškai cituoti Miltono Friedmano ar Friedricho Hayeko knygeles. Anksčiau ar vėliau buvo pasiekiamas laukiamas rezultatas – įmonės sustodavo, užsidarydavo, žmonės buvo išmetami į gatvę. Jų savininkai penkerius ar šešerius metus gyveno išparduodami įmonių įrangą – dažniausiai metalo laužui, panašiai kaip neišmanėliai laukiniai išlupa į jų rankas atsitiktinai patekusio paties moderniausio lėktuvo vidų. Buvę Latvijos TSR pramonės milžinai – Rygos RAF, VEF, „Radiotehnika“, „Alfa“, Daugpilio cheminio puošto gamykla – buvo privatizuoti, kaip ir daugelis mažesnių įmonių.
Visu greičiu ant rifų!
„Perėjimo prie rinkos ekonomikos programa“ buvo įgyvendinama be jokios sistemos, todėl gyventojų gerbūvio lygis smarkiai krito. Prie rinkos buvo pereinama stichiškai. Pavyzdžiui, buvo plečiama prekyba privačių asmenų prekėmis komiso praduotuvėse. Parduotuvių lentynos ištuštėjo, didėjjo prekių deficitas. Paklausa smarkiai viršijo išlikusių įmonių, dirbusių nepilnu pajėgumu, pasiūlą. Prekių ir paslaugų rinkos yapo itin nestabilios. Niekas nebuvo tikras dėl rytojaus, todėl prekių paklausa įgijo ažiotažinį pobūdį, praryjantį ne tik pagamintas prekes, bet ir perspektyvines atsargas. Dėl to kainos augo sparčiais tempais, pasiglemždamos pramoninių prekių rinką. Be to, nuo 1991 m. gruodžio 10 d., kai buvo paskelbta, kad nuo šiol maisto produktai bus parduodami rinkos kainomis, ėmė augti ir jų kainos. Kainų augimą, kartu su smunkančiu BVP (per 10 metų nuo 1990-ųjų gamyba sumažėjo beveik 40 proc.), lydėjo realaus darbo užmokesčio mažėjimas ir gyventojų pajamų diferenciacija. Šis reiškinys įgavo ypač katastrofišką mastą 10-ajame dešimtmetyje. Didžiausias nedarbo lygis užfiksuotas 1998-1999 metais, kai Rusijos defolto padariniai ypač neigiamai paveikė ir Latvijos ekonomiką.
Tačiau valstybinėse įmonėse anksčiau dirbę žmonės kažkaip prisitaikė. Kai kurie ėmė prekiauti ir maišais gabenti prekes, kai kurie prisidėjo prie nusikalstamų grupuočių, daugelis išvyko ar papildė kryžių eiles kapinėse, neatlaikę skurdo, nevilties ir pigaus spirito.
Apie visa tai rašo ir E. Buividas: „Du kartus įvykdyta valiutos reforma, iš pradžių įvestas Latvijos rublis, po to – latas, panaikintos reguliuojamos ir dotuojamos kainos, likviduotos planavimo institucijos, pakeistos įmonių administracijos, prasidėjo patraukliausių įmonių privatizavimas. Latvijos liaudies ūkis atsiribojo nuo NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos) pirkėjų ir žaliavų tiekėjų muitais, rinkliavomis ir brangia valiuta. Latvija pati savanoriškai pasitraukė iš šios rinkos! Gamyba sparčiai mažėjo: 1993 metais, vos po trejų metų, pramonės apimtys sumažėjo iki 35,2% 1990 m. lygio, žemės ūkis nukrito iki 57,4%, žvejyba - iki 38,2%, statybos – iki 12,5%; iš 1990 m. BVP liko tik 49,7%. Užsidarė daugybė įmonių, darbo neteko 325 tūkstančiai žmonių. Durpių gavyba sumažėjo 5,5 kartus, mėsos gamyba – 7 kartus, žuvies - 6,7 karto, autobusų – 4 kartus, telefono aparatų – 40 kartų, radijo imtuvų – 75 kartus, mopedų – 62 kartus. 1993 m. mirtingumas jau pusantro karto viršijo gimstamumą. Per trejus metus 85,6 tūkst. žmonių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo užsienin. Dabar mes supratome, kad tada išvyko mūsų darbo jėga. Ji palieka šalį ir šiandien – per gana sėkmingus 2006 metus, Darbdavių konfederacijos duomenimis, emigravo 110 tūkst. Latvijos gyventojų. Darbo jėgos nutekėjimo tempai toliau didėja, tačiau sparčiai auga ir vyriausybės biurokratija...“
Iš tiesų, Latvijos ekonomikos griūtį lydėjo iki tol nematytas valdininkų gretų prieaugis. E. Buividas pateikia šiuos skaičius: praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje valdininkai sudarė vos 1,3% Latvijos gyventojų, bet net tada Latvija šiuo rodikliu lenkė visas kaimynes! Tarybiniais metais jis sumažėjo iki 0,79%. Pagal to meto taisykles valdininkų etatus reikėjo patvirtinti Maskvoje, be to, kiekvienais metais buvo reikalaujama juos mažinti.
Užtat vėliau... Jau 1995 m. Latvijos valdininkų skaičius padidėjo 3 kartus ir pasiekė 61 tūkst. žmonių. Per 2004 m. valstybės valdininkų jau buvo 73 tūkst., kaip ir Lietuvoje – tačiau Lietuvos gyventojų skaičius juk pusantro karto didesnis. 2008 m. Latvijos valstybės valdymo sektoriuje jau dirbo 88,3 tūkst. žmonių arba 7,65 % nuo visų ekonomiškai aktyvių gyventojų. Tuo pačiu metu didėjo ir biurokratijos išlaikymo išlaidos – net 1998-aisiais „krizės“ metais jos sudarė ne mažiau kaip 26,3% Latvijos BVP. Nuo 2000 iki 2004 m. išlaidos valdininkams išaugo 70%, o tai du kartus viršijo BVP augimą. Valdininkų atlyginimai 20-50% viršijo vidutinius atlyginimus, už valdininką visada buvo sumokami visi socialiniai mokesčiai ir draudimas, jam buvo suteikiami geriausi sveikatos draudimo polisai, visos galimos kompensacijos bei premijos.
Stebėtina, tačiau Latvijos švietimas visą tą laiką irgi degradavo ir nyko. Kaip liudija Švietimo ministerijos statistika, per pastaruosius 13 metų Latvijoje buvo uždarytos 244 mokyklos. Atitinkamai, per šiuos 13 metų bendras mokinių skaičius sumažėjo 132 tūkstančiais. Pateikti duomenys dėsningai susiję su bendru gyventojų skaičiaus mažėjimu, apie kurį kalbėsime toliau.
Gėdingas „Baltijos tigro“ galas
10-oojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo antrasis Latvijos ekonomikos „plėtros“ etapas. Šis etapas pasireiškė didžiulėmis spekuliacijomis nekilnojamojo turto rinkoje. Seniau visi privalėjo mokėti mokestį už komercinį nekilnojamąjį turtą – 4 % nuo kadastrinės turto vertės. Jis neleido ilgai išlaikyti „nedirbančio“ nekilnojamojo turto ir pašalino galimybes juo spekuliuoti. Tačiau šiam mokesčiui sumžėjus nuo 4% iki 1%, nekilnojamasis turtas tapo puikiu kapitalo investavimo būdu. Šiuo tikslu buvo operatyviai sukurtas prekybos nekilnojamuoju turtu mechanizmas. Dar 1995 m. sausio 12 d. latvijos valdžia priėmė specialų įstatymą „Dėl Latvijos žemės ir nekilnojamojo turo banko“, 1998 m. buvo priimtas Nekilnojamojo turto skolos vekselių įstatymas ir Nekilnojamojo turto vekselių reglamentas.
Tačiau lūžis buvo pasiektas 2002 metais. Būtent tada Latvijoje prasidejo nekilnojamojo turto „karštligė“. Stambiausi bankai ėmė siūlyti būsto kreditus 10-čiai, 15-ai ir daugiau metų su 8-ių proc. metinėmis palūkanomis. Kadangi butų kainos antrinėje nekilnojamojo turto rinkoje netrukus viršijo naujos statybos savikainą, ši rinka ėmė greitai suktis. Savaime suprantama, kad kainos pradėjo pūstis kaip ant mielių – per metus jos padidėdavo iki 66%. Jau 2006 m. būsto kreditus bankai suteikdavo praktiškai bet kam, todėl netrukus skolų vergovėn pateko vos ne pusė valstybės gyventojų. Tuo pat metu plėtėsi pernelyg išpūsta juristų, psichologų, psichoterapeutų, šou verslo žvaigždžių ir kitų specifinių paslaugų sfera. Kadangi reali gamyba buvo praktiškai sunaikinta, Latvijos ekonomika gyveno iš importo ir užsienio prekių perpardavimo. Europos Sąjunga atvėrė sienas Latvijos gyventojams, žmonės uždarbiavo Anglijos ir Airijos lysvėse, o uždirbtus pinigus išleisdavo toms pačioms bankų paskoloms. Tačiau 2008 m. prasidėjusi ekonomikos krizė visiškai sunaikino „Baltijos tigro“ ekonomikos augimo mitą, užaugintą ant nekilnojamojo turto burbulo. Jau 2009 m. Latvija tapo ES lydere – per šiuos metus jos BVP nukrito rekordinius 25 proc.
Prieš trejus metus, kai krizė parodė žiaurią realybę, Latvijos valdžia nusprendė skubiai atsikratyti biudžeto „balasto“ ir gelbėti tuos, kurie jai brangūs. „Balastui“ ji priskyrė pedagogus, medikus, policininkus, jaunas motinas ir pensininkus. Pačiu vertingiausiu tapo „Parex“ bankas, kuriame pinigus laikė dauguma elito. Po to, kai bankas vos nežlugo tapęs 2008 m. krizės pirmojo smūgio auka, valstybė jį nacionalizavo ir „Parex“ gelbėjimui išleido milžiniškas sumas. Tuo pat metu pinigų trūko patiems svarbiausiems dalykams – medicinai, policijai, socialinei rūpybai... Teko belstis į TVF duris ir klimpti į skolas. 2009 m. buvo patys sunkiausi – kiekvieną dieną buvo laukiama, kad valstybė paskelbs bankrotą. Bankroto pavyko išvengti smarkiai apkarpius visas, net reikalingiausias išlaidas.
O kokia padėtis šiandien? Aišku, valdžia rodo dirbtinį optimizmą: jos manymu, pats krizės dugnas jau įveiktas. Dabartinis ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis net skyrė laiko, kad sukurptų (kartu su liūdnai pagarsėjusiu neoliberalizmo trubadūru Andersu Aslundu, kuris kadaise garsiai pritarė „šoko terapijos“ metodams buvusio sovietinio bloko šalyse) propagandinę knygą „Kaip Latvija įveikė finansų krizę“ („How Latvia Came through the Financial Crises“). Gyventojus valdžia tikina: toliau bus tik geriau, dar šiek tiek – ir štai prasidės ekonomikos augimas, faktiškai jis jau prasidėjo! Žinoma, tokie žodžiai itin dažnai skamba prieš rinkimus. O jie Latvijoje vyksta reguliariai: 2009 m. – savivaldybių rinkimai, 2010 m. – parlamento rinkimai, 2011 m. – pirmalaikiai parlamento rinkimai... Valdžia apipylė latvius sacharininiais pažadais ir lipniomis savigyromis, tačiau jos mažai padeda – juk žiauri tikrovė sako, kad valstybė iki ausų įklimpusi į skolas tarptautinėms struktūroms. Šiandien Latvijos užsienio skola sudaro 4,38 mlrd. latų. Tai beveik 40 % valstybėje sukuriamo BVP. Be to, praktiškai visos skolintos lėšos nutekėjo, kad būtų padengtos einamosios biudžeto išlaidos. Paprasčiau tariant, jos buvo pravalgytos.
Finansiniai ir demografiniai spąstai
Iš esmės Latvijos valstybė primena vamzdžiu bėgantį žiurkėną. Kelio į dešinę arba į kairę praktiškai nebėra, belieka tęsti skolų auginimo politiką. Oficialūs asmenys nuolat ramina gyventojus – neva „geri dėdės“ iš TVF kada nors dovanos Latvijai šią skolą. Tačiau tarptautinės struktūros turi savo požiūrį: ES ir TVF vadovybė šiandien negaili pagyrų Latvijai, kuri neva „sėkmingai įveikė krizę“, ir kelia jos kredito reitingus. Valdančiosios koalicijos politikai visomis jėgomis išnaudoja šias pagyras kaip kozirį: matote, kokia teisinga kryptimi mes jus vedėme ir toliau vesime! Tačiau iš tikro latvijos valdžia giriama turint vienintelį tikslą – artimiausiu metu Latvijai nesuteikti jokių nuolaidų dėl skolos grąžinimo. Viskas logiška: jei taip sėkmingai tvarkotės, tai ir skolas sumokėti jums bus nesunku!
Skolų mokėjimo terminas prasideda 2012 metais. Sąskaita atrodo taip:
– 2012 m. Latvijai teks sumokėti 228,6 mln. latų;
– 2013 m. – 332,8 mln. latų;
– 2014 m. – 138,96 mln. latų (ir 1 mlrd. eurų Europos Komisijai);
– 2015 m. – 93,95 mln. latų (ir 1,2 mlrd. eurų Europos Komisijai);
– 2016 m. – 67,98 mln. latų;
– 2017 m. – 42,18 mln. latų;
– 2018 m. – 42,18 mln. latų;
– 2019 m. – 42,18 mln. latų (ir 0,5 mlrd. eurų Europos Komisijai).
Mažai respublikai, kurioje gyvena mažiau nei 2 mln. gyventojų, tai labai ir labai dideli skaičiai. Ar susimąstys valdžia, kaip ištrūkti iš Didžiojo poliarinio lokio glėbio? Žinoma, kad susimąstys, nors išeičių beveik ir nėra. Žinoma, galima pabandyti atnaujinti ekonomiką, atstatyti pramonę, pradėti naują gamybą, gausinti mokesčių mokėtojus, tačiau bėda ta, kad su tais žmogiškaisiais ištekliais, kurie liko Latvijoje, atstatyti ekonomikos nepavyks.
Oficialiais statistikos duomenimis, valstybėje šiandien gyvena daugiau nei 2,2 milijono žmonių (Latvijos TSR gyvavimo pabaigoje šalyje gyveno apie 2,7 mln.). 2010 m. liepos mėn. žinomas amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubinis paskelbė Latvijos demografinę studiją. Anot jos, pastaraisiais metais oficiali statistika 5-10 kartus sumažindavo išvykstančiųjų iš šalies žmonių skaičių. Oficialiai užsienyje gyvenantys latviai turi informuoti tėvynėje esančias oficialias instancijas, tačiau beveik visi šią procedūrą ignoruoja, kadangi darbo migrantams iš jos nėra jokios naudos. Užtat valdžia gali pasigirti ir formaliai demonstruoti jai santykinai priimtiną gyventojų skaičių. Vis dėlto neoficialus Latvijoje gyvenančių žmonių skaičius – tik 1,8-1,9 mln. – atrodo kur kas realesnis.
2011 m. gruodžio pradžioje registruoto nedarbo lygis latvijoje buvo 11,5%. Realus jo lygis niekam nežinomas – lygiai taip pat, kaip ir šalį paliekančių gyventojų skaičius. Šiais metais atlikto gyventojų surašymo rezultatai iki šiol oficialiai nepaskelbti. Beje, per praėjusius metus Latvijos ekonomika gavo daugiau nei 310 mln. latų iš savo „išvažiavusių“ tėvynainių – būtent tokią sumą 2010 m. darbo migrantai išsiuntė į savo istorinę tėvynę. Tai šiuo metu vos ne stabiliausias valstybės pajamų šaltinis. Žinoma, kad už šias pajamas tenka sumokėti per darbščių, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių „nutekėjimą”.
Net jeigu ir ateis latvijos ekonomikai palankūs laikai, pasirodys, kad nėra kam dirbti. Latvijos ekonomistas Raita Karnite pateikė prognozę, kad po dešimties metų Latvijai reikės 360 tūkst. imigrantų – svetimšalių darbuotojų. Tačiau net prisidėjus atvežtinėms darbo rankoms, vyriausybei pasiūlius gerą mobilizacijos planą ir sukėlus visų gyventojų entuziazmą, ekonomikos stebuklas per keletą mėnesių vis tiek neįvyks – tai ilgų metų ir sunkaus darbo rezultatas.
Kur bėgti?
O ką daryti per artimiausius metus, kada valstybė privalės grąžinti gigantiškas skolas? Vienintelis būdas išsisukti – privatizuoti paskutinį likusį Latvijos valstybės turtą: miškus, žemę, uostus, energetikos, transporto ir ryšių sistemas.Tiesą sakant, žemės išpardavimas jau prasidėjo. Aštuonios iš dešimties kompanijų – stambiausi kaimo žemės valdytojai – visiškai arba didele dalimi priklauso užsienio įmonėms. Anot tyrimo, kurį atliko Valstybinė žemės tarnyba, dešimčiai stambiausių žemės ūkio paskirties savininkų Latvijoje priklauso beveik 41 tūkstančiai hektarų žemės.
Vis dėlto gimtosios žemės pardavimu apsiribota nebus. Į privatizavimo komplektą taip pat gali patekti energetikos monopolistas „Latvenergo“, paštas, tarptautinis Rygos oro uostas, geležinkeliai ir kt. Tiesa, parduoti šias įmones draudžia konstitucija, tačiau ją visada galima pakeisti, apie tai jau neoficialiai svarstoma įvairiuose valdžios lygiuose. Latvijos infrastruktūros pirkėjai gali atsirasti tik užsienyje, kadangi Latvijoje niekas neturi tokių lėšų. Vadinasi, šios įmonės atiteks Amerikos, Europos ir Rusijos „investuotojams“. Dalis jų bus nedraugiškas prarytos, t.y. išparduotos ir uždarytos – juk tai įprasta pasaulinė praktika. Didelė dalis pajamų, gautų pardavus šias įmones, ištekės už šalies ribų, kur ir bus mokami mokesčiai. Žinoma, gyventojams dar labiau pakils paslaugų kaina.
Tada ir prisireiks svetimšalių darbininkų, kuriuos įmonės samdys vietoje vietinių darbuotojų. Šiuos procesus sąlygoja Europos Sąjungos laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo politika, kuri taikoma pasirinktinai ekonomiškai stiprių valstybių (tiksliau, kapitalo savininkų) naudai. Latvijos valdžios kuluaruose svarstoma galimybė iš to truputį užsidirbti arba sumažinti skolas. Ekonomistas Aleksandras Gaponenka rašo: „Jei niekas nepasikeis, mūsų laukia Afrikos provincinės valstybės likimas. Mums ims siųsti „etninę“ vergų jėgą iš Prancūzijos ir Vokietijos.“ A. Gaponenka mano, kad tai gali prasidėti jau artimiausioje ateityje: „Manau, kad kalbama apie metus, daugiausiai dvejus, kadangi ir Vokietija, ir Prancūzija, sutarusios keisti nultikultūriškumo politiką, nusprendė atsikratyti pirmiausia arabų ir turkų... Spėju, kad dalį šių žmonių jie paprasčiausiai išsiųs į Latviją, pastatys čia nesudėtingas gamyklas – „Volkswagen” ar „Renault“ Rezeknėje arba Daugpilyje – ir atsiųs 100 tūkst. žmonių, kad jie čia dirbtų ir gyventų. Iš pradžių juos net išlaikys. Priversti Latviją juos priimti galima dėl paprasčiausios priežasties – mes skolingi 7 milijardus eurų. Už tokią priverstinę paslaugą Latvijai gali nurašyti dalį skolų.“
Tas, kas kontroliuoja ekonomiką, kontroliuoja viską. Prekyba suverenitetu prasidėjo tada, kai valstybė buvo priversta įklimpti į nepakeliamas skolas. Svarbiausių valstybės įmonių perleidimas užsienio kontrolei reikš galutinį suvereniteto atsisakymą.
Bandymų poligonas
Visoje šioje nelinksmoje situacijoje ypač piktina tai, kad kai kurie Vakarų specialistai linkę Latviją pateikti kaip krizę sėkmingai įveikusios valstybės pavyzdį. Tačiau vietinis ekspertas Dmitrijus Smirnovas iškalbingai sudeda taškus ant „i“: „Kai kurie vyriausybės ekonomistai net paskelbė, kad panika pasaulio finansų rinkose Latvijai bus tik naudinga. Jų manymu, pasaulio investuotojai miniomis trauks į Latviją ieškodami, kur investuoti savo santaupas. Juk dėl išmintingos mūsų vyriausybės politikos Latvijos ekonomika yra stabiliausia pasaulyje. Taip, tik kyla vienas klausimas – ar Latvijoje yra kur investuoti pinigus? Gal tik į Chruščiovo laikais statytus namus. Valstybės ekonomika laikosi tik ant užsienio kreditų.“
D. Smirnovo nuomone, prieš keletą metų Latvija tapo pasaulio poligonu, kuriame išbandomas „ekonominis ginklas“. „Eksperimentuotojų požiūriu, šie bandymai pavyko – Latvijos ekonomika praktiškai visiškai sunaikinta. Dabar tuos pačius biudžeto išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo metodus galima bus taikyti visame pasaulyje, įskaitant JAV. Trumpalaikis Latvijos ekonomikos atsigavimas (lygiai taip pat, kaip viso pasaulio ekonomikos) buvo susijęs su tuo, kad Amerika į pasaulio ekonomiką įliejo trilijonus dolerių, stimuliuodama paklausą. Daugiau tokios stimuliavimo politikos Amerika nevykdys“, – sako D. Smirnovas.
Net per pastaruosius keletą metų, ka dir ką skalambytų politikieriai, jokių ypatingų pasiekimų Latvija nepasiekė! Žinomas ekspertas Jevgenijus Zaicevas pateikia realų Latvijos „ekonominių pasiekimų“ įvertinimą: „Pramonės gamyba ir eksportas auga daugiausia dėl kainų, o ne dėl apimčių. Nedarbas nuo 2010 m. sausio mėnesio sumažėjo 28,4 tūkstančiais, o darbuotojų skaičius padidėjo tik 14,2 tūkst. žmonių. Kitaip tariant, žmonės paprasčiausiai nustojo eiti į biržą ir registruotis, juk darbo vis tiek nėra ir jo nesiūlo. Vartojimo kainos tampa nekontroliuojamomis. Auga atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų sluoksnių. Nėra realaus ekonomikos augimo – yra tik kainų ir infliacijos augimas...“
Autoritetingi amerikiečių mokslininkai Jeffrey Sommersas and Michaelas Hudsonas pasakė tiesiau: „Realybė Latvijoje tokia, kad valstybė, paveikta 2008 metų krizės, patyrė didžiausią pasaulyje ekonominio aktyvumo nuosmukį. Laisvai kritusi ir smūgiu į asfaltą savo gyvenimą užbaigusi katė atsitrenkė į žemę ir truputį nuo jos atšoko. Nedidelis ekonominio augimo pakilimas yra Švedijoje padidėjusios paklausos Latvijos medienai pasekmė. Ilgalaikės ekonominės perspektyvos Latvijoje išlieka nelinksmos.“
Nelinksmi rezultatai
Nereikia nė sakyti, kaip tokiomis sąlygomis krinta gyventojų pragyvenimo lygis. Pavyzdžiui, pasibaigus šiam šildymo sezonui, bendros gyventojų skolos už šildymą pasiekė 42 mln. latų –per metus jos beveik padvigubėjo. Skolininkams visoje šalyje masiškai atjungia kanalizaciją, vandenį ir šildymą. „Skaniausias“ pavyzdys – nedidelis latgalių miestelis Malta. Ten be karšto vandens liko VISI namai, kadangi gyventojų skola jau siekia 50 000 latų, o vien įsiskolinimas už šildymą – 23 000 latų. Todėl vietinės komunalinės įmonės buvo priverstos atjungti vandens tiekimą ir tiekti jį tik du kartus per mėnesį. Šiuo atveju kalbame apie mažą miestelį, tačiau atjungiamų komunikacijų aukomis tampa ir kur kas didesnių miestų gyventojai.
Kita skausminga problema – pensijos. Gerovės ministerijos atstovai, gavę ministrų kabineto pritarimą, ne kartą sakė, kad 2016 m. latvijoje bus prailgintas pensinis amžius. Buvo planuojama, kad 2021 m. į pensiją žmonės išeis ne 62-ejų, o iki 65-erių metų. Dabar Gerovės ministerija siūlo šiuos planuos įvydendinti jau nuo 2014 m., o Darbdavių konfederacija reikalauja, jog pensinio amžiaus reforma prasidėtų jau nuo 2012-ųjų! Šiap ar taip, nieko gero tikėtis neverta. Žinoma, vyriausybė dėl akių dar patemps gumą ir iš karto nepriims kraštutinių priemonių, bet pensininkams neverta džiaugtis, kad valdžia apsiribos 65-erių metų riba. Perspektyvoje pensinis amžius dar bus labiau ilginamas – tiek, kad paprastam žmogui galvoti apie senatvės pensiją jau nebereiks.
Visa, kas išvardyta, ir yra tos kapitalizmo iltys, apie kurias taip dažnai kalbėjo sovietinė propaganda. Taigi paprastam gyventojui lieka tik sukąsti dantis ir kentėti mylimos valdžios, deputatų, ministrų bei jų artimų giminaičių veiksmus, o šie, nusiurbę pinigėlius iš TVF naujiems savo automobiliams, yra pasirengę ir toliau plėšti liaudį.
Apibendrinsime. Šiandienos Latvija yra nuskurdinta valstybė, priversta atimti iš gyventojų paskutinius centus ir atiduoti juos kreditoriams. Iš socialinių programų ir taip mažai kas liko, bet ateityje jos gali visiškai sunykti. Ir toliau bus didinami mokesčiai, mažinamos išlaidos švietimui, medicinai, keliams, pensijoms ir pašalpoms. Įvairūs mokesčiai jau dabar smaugs žmones taip smarkiai, kad greitai Latvijoje apskritai gali nelikti nė vieno mokesčio mokėtojo.
Tikriausiai nebus išsiversta ir be „nereikalingo“ valstybės turto pardavimo. Pinigus, kuriuos pavyks gauti, nukreips užsienio skolos ir biudžeto deficito padengimui – valstybės pareigūnų atlyginimams. Desertui Latvijoje bus įrengtas „gyvenamasis plotas“ migrantams iš Trečiojo pasaulio, kurių ES nenori matyti senųjų sąjungos narių teritorijose. Latvijai už jų priėmimą numes papildomą „eurų šimtinę“... Štai tokias pasekmes mūsų valstybei atnešė jau dvidešimt metų viešpataujantis neoliberalizmas.
Vladimir Veretennikov
Iš http://liva.com.ua vertė dp
2012 03 05
