Pastaruoju metu valdžia itin rūpinasi didelėmis šilumos kainomis. Apie tai, atsistojusi prie skiedrų krūvos, postringauja prezidentė. Jai pritaria energetikos ministras… kokia ten jo pavardė? Tiesą sakant, pavardė nesvarbi – kai šis niektauza prisižadėjo 15 proc. atpiginti dujas, jo pavardė tapo melagio sinonimu. Šilumos kainomis rūpinasi ir viską galintis, bet Europos krepšinio čempionato taip ir nelaimėjęs Andrius. Jau nekalbant apie miestų ir miestelių galvas, pusgalvius ir atsakingus krėslus apžergusias sėdynes...
Šio visuotinio rūpesčio priežastys gali būti kelios. Galbūt biudžete pritrūko pinigų kompensacijoms. Bet kažin, tokia proga mūsų elitas kalbėtų apie išlaikytinių mentalitetą ir pasiūlytų socialiai remtiniems sumažinti kambario temperatūrą iki 10 laipsnių… Kita, realesnė priežastis – artėja rinkimai. Išmaningos galvos sako, kad rudenį bus renkama eilinė cirko trupė.
Dar vienas susidomėjimo pagrindas – politikų atstovaujami verslo interesai. Kai prezidentė, atsistojusi prie konkrečios skiedrų krūvos Grigiškėse, piktinasi, kodėl vilniečiai šildomi ne šitomis skiedromis, o Vilniaus meras ima agituoti šildytis biokuro katiline – kyla natūralus klausimas: kas politikams sumokėjo už konkrečios skiedrų krūvos reklamą ir kiek tokia paslauga kainuoja?
Šildymo kainos iš tikro yra problema daugeliui žmonių. Jei valstybė nekompensuotų – dažnas daugiabučio gyventojas neišgalėtų susimokėti, o centrinio šildymo sistema tada turėtų žlugti. Valstybė ne tik moka kompensacijas, bet ir remia centrinio šildymo sistemą lengvatiniu 9 proc. PVM, tačiau šildymas, lyginant su mūsų vaganomis pajamomis, vis tiek labai brangus.
Liūdna ir neturintiems centrinio šildymo. Jie negauna kompensacijų, tad verčiasi kas kaip: vieni gyvena vėsiuose ar net šaltuose būstuose, kiti kūrena tai, ką kuru nelabai galima pavadinti ir nuo ko šaltesniu metu žymiai padidėja miestų ir miestelių oro tarša. Tiesa, jiems nieko nekainuoja šiluminių tinklų administracijos išlaikymas, nėra visokių pridėtinių išlaidų, lengviau patiems su savimi susitarti ir apsišiltinti būstą.
Nemažai žmonių, besinaudojančių centriniu šildymu, su pavydu žiūri juo nesinaudojančius ir norėtų nuo jo atsijungti. Taip esą pigiau. Nesu tuo tikras, be to, gyventojams masiškai atsijungus nuo centrinio šildymo sistemos, smarkiai padidėtų gaisringumas. Praėjusio amžiaus pradžioje ištisus miestus siaubusius gaisrus pavyko suvaldyti tik įrengus centrinį šildymą... Todėl norėčiau atrasti būdą, kaip atpiginti centrinį šildymą jo negriaunant. Argi tai neįmanoma?
Pažiūrėkime, ką siūlo politikai. Jų siūlymai, atmetus smulkias variacijas, iš esmės yra ketveriopi. Tai: 1. Naudoti pigesnį kurą (biokurą, skiedras, šiaudus, visokią geoterminę egzotiką); 2. Apšiltinti namus; 3. Modernizuoti katilines ir šilumos trasas; 4. Šildytis pas verslininką X, o ne pas verslininką Y.
1. Naudoti pigesnį kurą. Sako, kad biokuras maždaug dvigubai pigesnis už dujas. Bet norint juo kūrenti reikia kitokios katilinės, o katilinės statybai reikia pinigų. Vadinasi, reikės imti paskolas (nors kažkiek galima prisidurti iš ES paramos). Prie katilinės statybų dedam 10 nežinia kodėl lietuviškiems projektams būtinų otkatinių procentų ir gauname, kad sumanymas atsipirks ne greičiau nei per penkmetį. Per tą penkmetį gali daug kas pasikeisti – pavyzdžiui, pabrangti tas pats dabar „pasakiškai pigus“ biokuras, nes ėmus masiškai jį naudoti, kils ir kaina. Taigi bijau, kad už tokį šildymo išlaidų mažinimą gali tekti brangiai mokėti.
2. Apšiltinti namus. Skamba gražiai. Be to, šiam reikalui vilioja ir vyriausybės parama. Tačiau praktikoje ta parama gali smarkiai atsirūgti. Renovacijos konkursą ir visus darbus prižiūrės valdiškos tarnybos. Kadangi tai parama – stebuklingas lietuviškas otkatinis procentas gali išaugti iki dvidešimties o renovacijos darbų kokybė – smukti. Jau turime renovuotų namų, kurių gyventojai nesidžiaugia sukišę savo sunkiai uždirbtus ar iš banko pasiskolintus pinigėlius. Be to, daugiabučių gyventojams nėra lengva susitarti. Dalis jų gauna už šildymą nemenkas kompensacijas, o pasiėmę paskolą turėtų mokėti tiek pat ar netgi daugiau. Kai kurie jau nebejauni ir sako, kad su saule negyvens, jų amžiui bus gerai ir taip, pinigų sukaupę neturi, tad paskolos, kurią užkrautų vaikams, imti nenori... Taip ir išeina, kad renovacija patrauklesnė ne daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms, o politikams, pavyzdžiui, kokiam nors Kreiviui, kurio mamai tai pelningas verslas.
3. Modernizuoti katilines ir šilumos trasas. Šis siūlymas atrodo labai logiškas, bet tai, ką buvo galima padaryti per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius besitęsiančią centrinio šildymo krizę, šilumininkai jau turėjo padaryti. Tam, ko nespėjo, reikia nemenkų investicijų bei paskolų ir, žinoma, tų Lietuvai neišvengiamų dešimties procentų. Bet tai dar ne viskas. Didieji miestai savo katilines pertvarkė taip, kad būtų galima kombinuotai gaminti ne vien šilumą, bet ir elektros energiją, o ši modernizacija susikirto su elektrą gaminančių energetikų ir centrinės valdžios planais. Miestų ir miestelių šiluminiai tinklai priklauso savivaldybėms, o elektrą gamina vyriausybei pavaldūs burtininkai. Šie irgi nori modernizuotis (sunku pasakyti kodėl jie negali nuspręsti, kas svarbiau, bet man atrodo, kad taip yra dėl otkatų saldumo – pastarieji pas mus paprastai atitenka prokurorams nežinomiems užsakovams...). Vyriausybės programoje svarbiausias punktas – nauja Visagino AE ir jos būsima eksploatacija. Kogeneracinių – ir elektrą, ir šilumą gaminančių – katilų statybos vajus savivaldybėms iš pradžių buvo naudingas, nes jos pačios pasigamindavo pigesnės elektros, tačiau centrinė valdžia šį reikalą apmokestino. VIAT – tai toks mokestis, kurį moka savoms reikmėms pačių pasigamintą elektrą vartojantys žmonės. Kogeneracijos nauda žymiai sumenko. Be to, centrinė valdžia, perskirstydama savo nuožiūra už VIAT surinktus pinigus, gali įtakoti šilumos kainą savo mėgiamose ar nelabai mėgiamuose savivaldybėse... Ši įtaka kartais tokia, kad sunku apskaičiuoti –verta modernizuotis ar geriau palaukti, kol Vilniuje pasikeis politinė valdžia.
4. Šildytis pas verslininką X, o ne pas verslininką Y. Kad ketvirtasis siūlymas suveiktų, politikai turėtų priimtį įstatymą, pagal kurį šildymu užsiimantys verslininkai X ir Y kiekvieno šildymo sezono pabaigoje (o gal pradžioje) būtų atiduodami linčo teismui. Kitaip šildymas bus per brangus.
Tokia štai nelinksma šilumą „piginančių” politikų pasiūlymų apžvalga. Pasiūlymų daug, bet naudos iš jų yra kaip iš partijų rinkiminių programų. Negi iš tikro reikia naikinti centrinį šildymą?
Vis dėlto dar yra rezervų, kurių politikai nesiūlo. Pakalbėkime apie Šiaulius – nedidelį Lietuvos miestelį. Jo valdžia sugalvojo gyventi skolon, todėl kelis metus iš biudžeto finansuojamos įstaigos apskritai nemokėjo už šildymą. Susidarė keliolika milijonų skolos. Šiluminiai tinklai (savivaldybės įmonė, kurios vadovai gyvena iš politikų malonės) kantriai laukė, tylėjo ir niekam nesakė turintys tokius didelius ir visiškai nemokančius klientus. Biudžetinės organizacijos sudaro daugiau nei 13 proc. šiluminių tinklų apyvartos, vadinasi, savivaldybės sprendimas nemokėti turėjo sumažinti jų įplaukas daugiau kaip dešimtadaliu, tačiau šiluminiai tinklai visą laiką dirbo pelningai...
Kodėl taip yra? Ogi dėl vieno gudraus rodiklio – rentabilumo. Skaičiuojant tokių monopolistų kainas taikoma 5 proc. Rentabilumo norma. Nesvarbu, kaip šios įmonės vadovybė dirbtų, kainų komisija perskaičiuos kainą taip, kad būtų pelno... Esą taip užtikrinama, kad vienadienių tikslų siekiantys savivaldybių politikai nenugyventų tų įmonių ir šios turėtų iš ko atnaujinti nusidėvėjusius įrenginius.
Už tokią piktybinę savivaldyybės veiklą, be jokios abejonės, sumokėjo miestiečiai. Baudžiamosios bylos neiškeltos – savivaldybės valdančiųjų frakcijų politikai toliau „netikėtai” įsidarbina šioje įmonėje ir, atrodo, jokie prokurorai čia jokio nusikaltimo neįžvelgia.
Taigi šilumininkams garantuojamas 5 proc. rentabilumas. Kam jo reikia? Negi mūsų miestai taip sparčiai plečiasi, kad tuoj reikės statyti naujas katilines ir tiesti papildomas trasas? Atrodo, ne. Beveik visose savivaldybėse gyventojų mažėja, o besinaudojančių centriniu šildymu mažėja dar sparčiau. Turėtų mažėti ir šiluminių trasų ilgis, o tuo pačiu ir įmonės veiklai reikalingas kapitalas.
Kokio rentabilumo pakaktų? Pelno nesiekianti kooperatinė įmonė – kredito unija už pajų moka 1,5 procento ir jai to pakanka. Kodėl monopolį turinčioms savivaldybės įmonėms, užtikrinančioms gyvenviečių infrastruktūrą, reikia kelis kartus didesnio? Privalomas 5 proc. rentabilumas užtikrina įmonęs vadovams galimybę dirbti atsipūtus, turėti vieną kitą etatą geras algas mėgstantiems politikams, nebijoti pirkti brangiai (kuo brangiau perki – tuo saldesni otkatai), bet nuo jo butuose šilčiau nebūna.
Politikai turėtų nebekvaršinti žmonėms galvų savo pastangomis mažinti šilumos kainas, o tiesiog sumažinti šilumos įmonių rentabilumą. Tam nereikia jokių inžinerinių sprendimų, jokių kapitalinių įdėjimų, bankų paskolų ar ES paramos. Nereikia jokios privatizacijos ar nacionalizacijos. Reikia tik trupučio sąžinės. O sąžiningi siūlymai nepalieka vietos otkatui.
Evaldas Balčiūnas
2012 02 23
