1. Tam, kad būtų aišku, jog krizė Europą palietė negrįžtamai, Mario Draghi žodžių neprireikė. Jau prieš porą mėnesių Jeanas Claude‘as Trichet įvardino krizę kaip „sisteminę“. Dabar (sausio 16-ąją) jo įpėdinis, Europos Centrinio Banko vadovas Draghi sako „kad situacija pablogėjo“ – nesuprantama, ką galėtų reikšti „sisteminės krizės pablogėjimas“. Akivaizdu, kad ateinančių mėnesių scenarijai yra gana tamsūs – ne tik tiems, kurie jau keletą metų moka už krizę ir lengvina ją prisiimdami diržų veržimosi, kitaip tariant, griežtos ekonomikos naštą. Netgi tvirtai besilaikantys kapitalo sektoriai ir Europos valdančios klasės ima abejoti, ar gigantiškame būsimo globalinio galios centrš pertvarkymo procese jos netaps nevykėlėmis. „Žlugimo“ šmėkla, vis dar tebegąsdinanti Amerikos didmiesčius, pasirodė ir Europos aikštėse – tiksliau sakant, ištisuose regionuose.
Netrūksta išminčių, teigiančių, kad kreditingumą gali išgelbėti tik karas – pirmieji „globalaus skolų karo“, kuriame kovojama už dolerio kaip pasaulinės valiutos išlikimą ir galimybę išlaikyti dabartinius finansų valdymo centrus, manevrai gali pagreitinti euro dezintegraciją. Naujienos iš Ormuzo sąsiaurio mums primena, kad išgyvenant tokią ilgalaikę ir gilią krizę, karas visada gali tapti (ne vien tik finansinės ir valstybinių paskolų krizės) sprendimu.
Kalbėkime aiškiai: Europos Sąjungai, kokią ją pažinojome iki šiol, atėjo galas. Ir nėra dėl ko džiaugtis. Mes kartais pagalvodavome, kad kovos ir socialiniai judėjimai, spręsdami su valdžia ir pilietybe susijusias problemas, rengdami įvairias kampanijas ir kurdami platformas, Europos Sąjungos institucijose galėjo rasti platesnį užnugarį nei nacionalinėse politinėse struktūrose. Ši erdvė nebeegzistuoja. Tai – pirmoji pamoka, kurią reikėjo išmokti krizės šioje pasaulio dalyje metu.
Antroji pamoka taip pat svarbi – paaiškėjo, kad bet koks demokratinis ar socialistinis atsakas krizei – neveiksminga iliuzija. Du krizės metai mus šio bei to išmokė, bet visgi tai buvo du pasipriešinimo, įkalinto nacionalinių valstybių erdvėse, metai – diržų veržimosi politikai buvo priešinamasi tik tose šalyse, kurioms krizė smogė skaudžiausiai. Puikus pavyzdys – Graikija. Sunku įsivaizduoti radikalesnį ir įvairesnį pasipriešinimą – pradedant aikščių užėmimais ir baigiant dienų dienas vykusiais visuotiniais streikais, pradedant bandymais šturmuoti parlamentą iki ištisų miestų paralyžiavimo. Tačiau šio permanentinio aktyvizmo efektyvumas besipriešinant drakoniškai karpymų ir socialinių teisių griovimo politikai buvo, galima sakyti, lygus nuliui.
Mes nebandome būti arogantiški. Šitos kovos turėjo vykti Graikijoje ir kitur. Bet akivaizdu, kad pasipriešinimas pasiekė ribą. Nors prieš milijonų žmonių akis griūvant Europos Sąjungai jos komisarus mėginta vaizduoti kaip diktatorius, nors buvo kalbama apie pinigų reguliavimą ir kolonijinį tariamo centro dominavimą periferijos atžvilgiu, pati nacionalinė valstybė parodė, kad nesugeba būti gynybiniu bastionu. Tautinė valstybė per keletą pastarųjų metų yra visiškai išsiderinusi, jos institucijas pernelyg kompromituoja neoliberali finansinė logika, gyvojo darbo sudėtis yra pernelyg pasikeitusi, o disproporcija tarp finansinės kontrolės prievartos ir dinamiško atstovavimo per gili, kad būtų įmanomas bet koks nacionalinio masto Naujasis kursas.
Programa, laikantis kurios būtų einama iš krizės, turi būti steigimosi (constituent) programa – joje turi būti įtvirtinti nauji principai ir kuriamos naujos institucijos. Šalia viso to turi būti kuriama nauja erdvė, kuri, mūsų manymu, gali būti tik europietiška. Neslėpsime – tai nepaprastai sudėtinga užduotis. Tačiau klasių kovos ir bet kokios realios „kairės“ Europoje ateitis priklauso nuo šios mūsų artimiausioje ateityje laukiančios užduoties.
2. Krizės gilumą tiek globaliu, tiek europiniu mastu dabar pripažįsta daugelis oficiozinių analitikų, kurie atvirai kalba apie naują recesiją. Jei Europoje neatsiras radikalių sprendimų, mes toliau išgyvensime šios nuo pat pradžių labai (ne ekonomiškai, bet politiškai, visuomeniškai ir kultūriškai) heterogeniškos erdvės krizę. Šis Europos institucijų heterogeniškumas buvo pristatomas kaip viena stipriųjų Sąjungos pusių. Spaudimas, patirtas krizės metu, leido pamiršti šią retoriką. Dabar mes nekalbame apie dviejų greičių Europą. Tai, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, nemažiau svarbu nei Graikijos kritimas į nemokumo nagus: Londono Sitis tikisi funkcionuoti kaip viso Europos kapitalo magnetas, iš kurio tas kapitalas bus paskirstomas pasaulinėse finansų rinkose – tai kelia grėsmę net tokių „stiprių“ valstybių kaip Vokietija ekonominiam vientisumui.
Hipotezės apie Europos monetarinės vienybės žlugimą, Vokietijos atsiskyrimą ir naujo bloko, kuriame dominuotų markė, susigrupavimą (apie tai dažnai kalba Christianas Marazzi), skatina globalinės paklausos gamybos eksportui mažėjimą ir ardo socialinį stabilumą, nuo kurio priklauso vokiškasis modelis. Prancūzijos nuosmukis silpnina ne tik „Europos monetarinį fondą“ – taip akivaizdžiai palaužiama Paryžiaus–Berlyno ašis, kuri tikėjosi suvaldyti krizę Europoje, ir atsiranda dar vienas skilimas ES institucinėje erdvėje. Socialiniai neramumai Rumunijoje atveria kitokį radikalaus nestabilumo frontą Rytuose, o fašistinė Vengrijos vyriausybė – nors pasipriešinimo jai judėjimas vis auga – reakciją Briuselyje sukėlė tik tada, kai demagogiškai užsiminė apie autonomiją nuo Europos Centrinio Banko (ECB).
Tokie Europos erdvės pakrikimo – dekompozicijos – procesai verčia mus teigti, kad tai ES, kurią mes pažinome, atėjo galas. Akivaizdu, kad tai nereiškia, kad Europos institucijoms gresia išnykimas, arba kad nėra planų, kurie leistų jas reformuoti. Keletas žmonių, tokių kaip Étienne‘as Balibaras, neseniai kalbėjo apie tikėtiną „revoliuciją iš viršaus“ – bandymą pergrupuoti Sąjungos institucinę struktūrą aplink ECB – taip būtų pakeista materiali ir teisinė tiek Europos, tiek jos šalių sankloda (štai iš kur užuominos apie subalansuotą biudžetą). Tokias pastangas rodo Vokietijos vadovaujamas fiskalinis susitarimas, kuris bus pasirašytas kovą ir kuriuo bus stengiamasi suvaldyti krizę – bet jo ribotumai yra aiškūs netgi tiems, kurie jį propaguoja. Toks sprendimas galėtų būti sėkmingas tik tokiu atveju, jei krizę būtų įmanoma „sukontroliuoti“, o valstybinių skolų grąžinimo politika būtų kaip įmanoma švelnesnė. Vokietijai (ir ne tik jai) atsiranda alternatyva – išėjimas iš euro zonos, kurio pasekmes Europai ir pasauliui sunku net nuspėti.
Mes neužtruksime svarstydami šį antrąjį scenarijų. Svarbiau yra pabrėžti, kad gresianti „revoliucija iš viršaus“ gali pašalinti bet kokį demokratiškumą iš Europos institucijų, todėl būtina kurti steigiamąją programą. Gimsta „gotikinė” Europa, susiskaldžiusi ir hierarchiška Europa, rinkos Europa, neturinti efektyvių demokratinio tarpininkavimo mechanizmų, bet užtai turinti naują suverenią „galvą“ – ECB, mechanizmą, valdomą iš viršaus. 50 metų Europoje vyko kūrimosi procesas, kuriuo buvo stengiamasi subalansuoti tai, kas nesimetriška, ir apsisaugoti nuo tradicinio valstybių hierarchiškumo. Gotikiniame labirinte, kuris mūsų laukia, kurio deformuota architektūra atitinka bankų ir „rinkų“ poreikius, dominuos planavimas iš viršaus, kvazisovietinis planavimas, kurio tikslas – ne gaminti prekes, bet auginti skolas – o visiems, kurie nukryps nuo kurso, bus automatiškai taikomos sankcijos.
Lengva nuspėti, kad, priešingai federalistų svajonėms ir funkcionalistų siekiams integracijos metu susilpninti atskirų valstybių valdžios galią, šioje struktūroje plis suverenumo ir nacionalizmo ideologijos. Viena vertus, savo pozicijas saugančių „stiprių“ šalių dominuojantys diskursai vaizduoja kylančią silpnos fiskalinės disciplinos periferijoje grėsmę. Kita vertus, periferijoje antieuropietiškos nuostatos virsta antivokiška reakcija. Tai – pavojingi femomenai, ir sulig kiekviena diena jie taps pavojingesni.
3. Šiandien šios suverenumo ir nacionalizmo ideologijos yra kita „gotikinės“ Europos hipotezės – „postneoliberalios“ krizės stabilizacijos pusė. Apie postneoliberalią stabilizaciją mes kalbame tam tikru kampu – esame įsitikinę, kad fiskalinio susitarimo scenarijuje įtvirtinamos tik esminės neoliberalizmo dogmos, o efektyvių krizės įveikimo scenarijų nėra. Nekalbama nei apie pokyčius ECB, nei apie Europos Monetarinio Fondo evoliuciją – tik apie valstybines skolas ir bankų atkūrimą. Tikėtis europinio investicijų į darbo vietas plano, daugiau ar mažiau „teisingo“ mokesčių perskirstymo, pajamų ir lėšų dirbantiesiems – gryna iliuzija.
Europa po „revoliucijos iš viršaus” bus kuriama tam, kad užtikrintų finansinę rentą, daugiausiai iš jos galima tikėtis tam tikro kompromiso tarp šios rentos ir tam tikrų pramoninio kapitalo sektorių. Šio susitarimo architektai žino, kad dabartiniai globaliniai kapitalo ištekliai (finansinio kapitalo dalis 8 kartus didesnė nei „realios ekonomikos“) yra nepatvarūs, ir kad bet kokia monetarinė politika (kuri tokiu atveju tik remia spekuliantus) neišsilaikys. Postneoliberali stabilizacija Europa – tai projektas, pasmerktas per ilgą laiką žlugti. Bet, kaip žinome, po ilgo laiko mes visi būsime mirę.
Aišku viena: jei mąstoma, kaip gotikinėje Europoje suderinti skirtingų kapitalo sektorių interesus, darbo jėgai vietos ten nėra. Tose šalyse (pavyzdžiui, Vokietijoje), kur darbo jėgai suteikiamos gana palankios sąlygos, darbo jėgos pripažinimas yra sąlygojamas nacionalinių susitarimų. Bet šios struktūros atsikrato vis didesnės dalies darbininkų, netenkančių socialinių garantijų – nieko neaplenkianti krizė gresia atimti pačią galimybę dirbti saugiai. Daugumoje kitų Europos šalių darbo sąlygų bloginimas (kalbama tiek apie protinį, tiek apie fizinį, tiek apie imigrantų, tiek apie čiabuvių darbą, tiek apie priklausomą, tiek apie laisvai samdomą darbą) neturi ribų. „Valstybinė skola” primetama vyrams ir moterims, kurios vis labiau įsiskolina „privačiai“, atlyginimų mažinimas derinamas su paslaugų karpymu, nedarbu, šeimyninių santaupų mažėjimu ir skurdo didėjimu. Viso to pasekmė – beprotiškas socialinės nelygybės didėjimas, paaštrintas kapitalo sufinansinimo procesų.
Pakartosime, ką minėjome pradžioje: pasipriešinimas šiems skurdinimo procesams yra ne tik būtinas, jis privalomas. Tik plėtojantis pasipriešinimui mes galėsime atrasime naujų būdų veikti kartu, kursime nujas politines platformas, galinčias jungti skirtingus socialinius subjektus į bendrą kovą. Ši kova, kaip rodo Tahriro aikštės, ispanų „Indignados” ir Jungtinių Valstijų „Occupy” judėjimo pavyzdžiai, turi apimti krizės nustekentų Europos miestų erdves. Bet tam, kad ši kova būtų steigiamoji, kad ji galiausiai atvertų perspektyvas įveikti krizę, jai nepakaks įvairių pasipriešinimo formų susivienijimo didmiesčiuose. Naujos programos kontūrus bus įmanoma nubrėžti tik platesnėje erdvėje, kurią vadiname europietiška.
Šią nuostatą pabrėžė ispanų „Indignados” judėjimas, ši nuostata atsispindi ir siūlymuose gegužės mėnesį 15M gimtadienio proga apsupti ir šturmuoti ECB būstinę Frankfurte. Šio susibūrimo šūkis – „Atsiimkime Europą!“. Jei krizė žada mums grėsti dar kelis metus, mes turime ruoštis jai pasipriešinti.
Mes nepradedame nuo nulio: socialinės kovos sukaupė didžiulį įdirbį daugelyje Europos šalių, o sukilimai Magrebe ir Mašreke papildė Europos judėjimų vaizduotę ir žodynus. Didelė tarptautinė kampanija, siekianti išlaisvinti gyvenimą nuo skolų (o politinę vaizduotę – nuo su nemokumu susijusio šantažo) gali tapti svarbiu žingsniu į Europą kaip socialinių judėjimų erdvę. Kol molekuliniame lygmenyje gausėja pasipriešinimo skoloms veiksmų ir iniciatyvų, mes Europoje turime sukurti atramą šioms kovoms, kurti kontrjėgą (counter-power) ir politinę programą, kurioje nebūtų jokios nostalgijos tautinei valstybei ir jokių kompromisų su gotikine Europa.
Iš Uninomade vertė K. Pocius
