Jokia paslaptis, kad įvairių šalių valdantieji dalijasi patirtimi, kokiais būdais subtiliau prismaugti savo šalių gyventojus, išvengti visuomenės nepasitenkinimo ir užtikrinti valstybių „stabilumą”. Visų Lietuvos valdžių, o ypač dabartinės, mėgiamas pavyzdys, kuriuo ji primygtinai siūlo sekti, yra Airija.   Apie Keltų tigro patirtį ne kartą trimitavo korporacinė Lietuvos žiniasklaida, bet šį kartą precedento neturinti Airijos parlamentarų akcija liko nepastebėta ir Lietuvos valdančiųjų, ir žiniaskaidos. Ir suprantama – kodėl.
     
      Daugelyje vadinamųjų demokratinių šalių parlamentinė opozicija kritikuoja valdžios veiksmus (sakoma, kad toks jos darbas) bei žada pakeisti netinkamus įstatymus tuomet, kai ateis į valdžią (tiesa, po rinkimų tą pačią akimirką savo pažadus pamiršta). Tuo atstovavimas rinkėjams ir kova už socialinį teisingumą dažniausiai ir pasibaigia. Tokios yra atstovaujamosios demokratijos žaidimo taisyklės, tad ko nors daugiau tikėtis iš tiesų neverta.
     
      Pasirodo, vis dėlto būna ir išimčių. Metų pabaigoje svarstant Airijos biudžetą, penkiolika (dabar jau gal ir daugiau) kairiosioms partijoms atstovaujančių bei nepriklausomų šios šalies parlamentarų neapsiribojo vyriausybės, ketinančios įvesti naujus mokesčius, kritika. Jie viešai pareiškė, kad nesilaikys naujojo įstatymo reikalavimų ir geriau eis į kalėjimą, bet naujų mokesčių nemokės. Savo pavyzdžiu jie paragino sekti visuomenę ir prižadėjo priešintis tol, kol įstatymas nebus atšauktas.
     
      Kalbama apie vadinamuosius namų ūkio mokesčius (household charges), kuriuos, neatsižvelgiant nei į uždarbį, nei į socialinę šeimos padėtį, privalės mokėti praktiškai kiekvienas nuosavą būstą turintis  Airijos gyventojas. Nuomininkams pagal naują įstatymą mokėti nereikėtų, bet būstų savininkai net neslepia, kad atsiims iš nuomininkų įskaičiuodami mokestį į nuomos kainą. Nors suma, atrodytų, nėra didelė – 100 eurų per metus, tačiau ateityje (niekas tuo neabejoja ir vyriausybė to net neslepia) mokesčiai didės. Greta visų kitų padidintų mokesčių – PVM, automobilių, sveikatos draudimo ir kitų – šie mokesčiai yra paskutinis lašas, perpildęs airių kantrybės taurę.
     
      Kam ir kodėl priimami tokie įstatymai, niekam neturėtų kilti abejonės. Airija, kaip ir Lietuva, yra viena iš tų šalių, kuriose vyriausybės, paklusdamos TVF ir ECB reikalavimams, spekuliantų ir bankininkų sukeltos krizės naštą bando užkrauti ant neturtingiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių. Kaip ir Lietuvos, taip ir Airijos valdantieji nieko naujo net nebando išrasti – jie žino tik du būdus: didinti mokesčius ir mažinti socialinę pagalbą.
     
      Šis namų ūkio mokestis, valdžios vadinamas „solidarumo” mokesčiu, įvedamas tam, kad TVF ir ECB reikalavimu jau kitais metais būtų įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis. Nėra abejonės, kad, atsižvelgus į skolintojų „rekomendacijas“, panašūs mokesčiai bus bandomi įvesti ir Lietuvoje. Pirmasis žingsnis, o kartu ir priešrinkiminis triukas, kuris turėtų nuraminti neturtingesnius ir paruošti dirvą visuotiniam nekilnojamojo turto mokesčiui Lietuvoje, yra namų ir butų, kainuojančių virš milijono litų, apmokestinimas. 
     
      Airijoje, kurioje rinkimai įvyko tik praeitais metais, valdantiesiems net nereikėjo apsimetinėti bei stengtis įtikti rinkėjams, vis dėlto juos neramina visuomenėje kylantis ir sparčiai besiplečiantis judėjimas, raginantis nepaklusti šiam valdžios reikalavimui. 
     
      Nepaisant gąsdinimų baudomis (iki 2500 eurų) ir kalėjimu, miestuose ir miesteliuose  organizuojami bendruomenių susirinkimai, kuriuose žmonės svarsto, kokiu būdu priešintis. Jei žmonių reikalavimus atšaukti mokesčius atsisako palaikyti vietinių tarybų atstovai, okupuojamos savivaldybių patalpos. Valdantieji jau suprato, kad dešimčių ir šimtų tūkstančių į kalėjimus nesukiš, pakeitė taktiką ir pareiškė, kad kalėjimo neprireiks, nes baudos ir mokesčiai bus išskaičiuojami iš atlyginimų arba iš bedarbių pašalpų.

     
     
      Kas pasieks pergalę, šiuo metu sunku pasakyti. Nors apklausos rodo, kad 70%  gyventojų žada nesiregistruoti (tai padaryti reikalaujama iki kovo mėnesio) ir šių mokesčių nemokėti, tačiau ir valdantieji nelinkę nusileisti. Turėdami savo rankose galingą ginklą – masines medijas, jie pradėjo masinę puolimo kampaniją. Bandoma supriešinti visuomenės grupes skelbiant, kiek žmonių jau užsiregistravo ir sumokėjo mokesčius (ar tai neprimena kampanijos prieš turgaus prekeivius, bandžiusius priešintis kasos aparatų įvedimui Lietuvoje?), smerkiami protestuojantys, o visuomenė gąsdindama, kad dalies įstatymų leidėjų raginimas nesilaikyti įstatymų yra pavojingas pačiai demokratijai.
     
      Kalbėdamas per RTE televiziją, taikliai į tokius kaltinimus atsakė Eamonas Dunphy (vienas iš parlamentarų, paskelbusių, jog atsisako mokėti): „Kadaise ir vergija buvo įteisinta, todėl įstatymams neturi būti aklai paklūstama. Jie turi būti keičiami, jeigu jie neteisingi. O šis įstatymas kaip tik toks yra.”
     
      Net ir nebūnant atstovaujamosios demokratijos šalininku ir netikint, kad valdžia savo noru ką nors  pakeis, šis maištaujančių Airijos parlamentarų žingsnis vis tik vertas – jei ne susižavėjimo, tai bent  pagarbos. Ir kaip čia nepagalvosi apie Lietuvą?..  Ar kas nors gali įsivaizduoti, kad priešinantis diržų veržimo politikai Lietuvoje panašiai pasielgtų Seimo nariai – parodytų pavyzdį, ragintų gyventojus  kovoti prieš išnaudojimą ir paragintų pradėti nepaklusnumo akciją?
     
      Aš bent to neįsivaizduoju. Bet visiškai nenustebčiau, jeigu Lietuvos Seimo nariai nepaklusnumo akcijai paragintų dėl priežasčių, nieko bendro neturinčių su blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis. Tokių raginimų jau girdisi: netiesiogiai – iš Seimo, vyriausybės ir prezidentūros,  tiesiogiai – iš  vadinamosios „pedofilijos” bylos aktyvistų (nepaklusnumo aktui visus pakvietė aktorius ir visuomeninkas Audrius Nakas).
     
      Net nesinori kartoti to, kas turėtų būti visiems akivaizdu. Besitęsianti Garliavos epopėja, o taip pat diskriminaciniai įstatymai, kurie metų metais svarstomi Seime – tiek dėl santuokos-šeimos ar dėl dvigubos pilietybės, tiek ir nuolat žiniasklaidoje eskaluojamas žydų klausimas ar gėjų pavojus Lietuvai, yra naudingi valdantiesiems, nes prikausto visuomenės dėmesį ir atitraukia nuo rimtų socialinių problemų sprendimo .
     
      Tikėtis, kad kas nors iš Seimo narių Lietuvoje paseks kolegų Airijoje pėdomis, tikrai neverta jau vien dėl to, kad Seime nėra nė vienos iš tiesų kairiosios partijos, atstovaujančios dirbančiųjų. Išeitis viena (kuo greičiau žmonės tai supras – tuo geriau) – organizuotis patiems, priešintis skurdinimo politikai ir pagaliau pasakyti valdžiažmogiams: „Ne , mes nemokėsime už jūsų krizę!“.
     
      Diskriminacinių policinės valstybės įstatymų nesilaikymas, jų ignoravimas, pvz., kad ir dėl draudimo rinktis visiems priklausančiose gatvėse ir aikštėse, irgi yra būdas pasakyti „Ne!“. Ar mes, gyvendami Lietuvoje ir užsienyje, sugebame susiorganizuoti  ir pasipriešinti, galėsime įsitikinti dar šiais metais. Visuotinis Seimo rinkimų boikotas bus tas testas, kuris  parodys, kiek iš tiesų Lietuvoje yra žmonių, norinčių perimti į savo rankas savo likimą, ir kiek yra tikinčių, kad šis visuomenės nepaklusnumo aktas pavyks.
     
      Nustebinkime pasaulį, bet pirmiausia pačius save!
     
      2012 01 08