Artėja naujieji metai. Esu bedarbis, tad rožinių svajonių nekuriu. Bet visgi įdomu, ką atneš ateinantys. Šį kartą pradėsiu nuo ekonomikos – gal LLRI, o gal ekonomikos žinovės vardu Aušra rašiniais apsinuodijau. Apie žmonių nuvarymą nuo žemės jau esu rašęs, bet noriu sugrįžti prie šios temos.
Priežasčių tam kelios. Viena – neseniai paskelbta liūdna gyventojų surašymo statistika. Per porą dešimtmečių mūsų šalies gyventojų sumažėjo puse milijono. Emigracijos mąstai viršijo pokarinius. Įvairūs šaltiniai tvirtina, kad per karą ir pokarį netekome milijono gyventojų. Daugybė žmonių buvo brutaliai nužudyti...
Dabar jokio karo nebuvo. Brutalių nužudymų, liudijančių nusikalstamų gaujų siautėjimą buvo palyginti nedaug. Manau, per porą nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių susirinktų keturženklis kriminalinių nusikaltimų aukų skaičius. Pokario ir karo metais nužudytų buvo šimteriopai daugiau. O dabartinių emigrantų, lyginant juos su karo pabėgėliais ir repatriantais, – keleriopai daugiau. Dėl to itin svarbu išsiaiškinti mechanizmus, kurie varo žmones iš šalies.
Pagrindinė ekonominės emigracijos priežastis – skurdas ir su juo susijusi saugumo stoka. Kaip bežiūrėtume, tenka pripažinti, kad didžiausia skurdo kaltininkė – ekonominė valdžios politika.
Pažvelkime, kas atsitiko per pastaruosius kelis metus. Minimalūs dirbančio žmogaus gerbūvis negerėjo. Minimali alga liko tame pačiame lygyje, neleidžiančiame išlaikyti šeimos. Mažiausias algas gaunantiems buvo šiek tiek sumažintas pajamų mokestis, bet skirtumą surijo 3 proc. padidintas PVM. Be to, visus tuos metus po gabalėlį vis atkirpdavo ir infliacija. Grubiai skaičiuojant, nuo krizės pradžios minimalią algą gaunančių gyvenimo lygis smuko apie 10 proc.
Valdžiai paskelbus sunkmetį, buvo mažinamos algos, nemažai žmonių liko be darbo. Padaugėjo dirbančių už minimalų atlygį. Kad priverstų žmones dirbti už minimumą, valdantieji net 40 proc. sumažino maksimalią nedarbo išmoką. Dabar ji yra kiek mažesnė už minimalią algą ir jos vargiai pakanka vienam žmogui išgyventi. Bedarbių išlaikymą valdžia perkėlė ir taip skurdžiai gyvenančioms šeimoms. Dirbančiųjų mokesčiai „draudžiantis nuo nedarbo“ liko tokie pat dideli, kaip ir buvo. Valdžia nė nesiteikė aiškintis dėl šios šimtus milijonų litų siekiančios vagystės. Iš pradžių ši „biudžeto balansavimo priemonė“, pažeidžiant konstitucines bedarbių teises, buvo priimta porai metų, o jiems pasibaigus norėta paversti šią vagystę nuolatine, bet apsiribota dar metais.
Akivaizdu, kad tokia ekonominė politika tiesiogiai skatina emigraciją, nors valdžia dažnai ir demonstruoja liūdesį dėl didelių emigracijos mastų. Vis dėlto minimalios algos ir nedarbo išmokų dydžiai rodo, kad tas verksmas panašus į krokodilo ašaras.
Kaip vertinti šią valdžios politiką? Kai kas bando vaizduoti, kad tai eilinė valdančiųjų kvailystė, stabdanti ekonomikos vystymąsi. Darbuotojų besidairantys verslininkai neretai neranda reikiamos kvalifikacijos dirbančiųjų. Ruošti juos irgi nelabai apsimoka, nes kur kas aukštesni kitų ES šalių gyvenimo standartai išvilioja tinkamiausius žmones.
Verta pažiūrėti, į ką valdžia investuoja. Tai irgi svarbus emigraciją skatinantis arba stabdantis veiksnys. Atrodytų, daugiau investicijų – daugiau darbo vietų ir mažiau paskatų emigruoti. Deja, yra ne visai taip. Kai kurios investicijos reikalauja daug resursų ir sukuria nedaug darbo vietų, o kitos žymiai pablogina vietinių gyventojų gyvenimo sąlygas. Akivaizdus pavyzdys – pramoniniai kiaulininkystės kompleksai: viena kita darbo vieta ir smarvė visai apylinkei. Nenuostabu, kad žmonės daugelyje vietų bando priešintis tokios pramonės plėtrai. Žinoma, šis pavyzdys itin vaizdus, bet nenusako visos valdžios politikos. Turime ir kur kas geresnių pavyzdžių.
Tai, pavyzdžiui, Visagino AE projektas. Lietuvos valdžia su partneriais planuoja į jį investuoti apie 17 milijardų litų. Darbo vietų tai sukurs nedaug – iki tūkstančio, o pavojingas gyvenimo sąlygas padovanos visiems trims milijonams šalies gyventojų. Beje, AE keliamas pavojus dar sustiprėja, nes mūsų šalies valdžia, siekdama plėtoti šį abejotiną projektą, praktiškai neprieštaravo dar dviejų tokių objektų statybai kaimyninėse šalyse. Avarijos bet kuriame iš šių objektų atveju gali tekti išsikelti dideliai daliai šalies gyventojų.
Černobylio ir Fukushimos atveju negyvenamomis tapo teritorijos, nutolusios 20-30 kilometrų nuo elektrinių. Avarijos padarinius jaučia ir žmonės, gyvenantys už kelių šimtų kilometrų. O keli šimtai kilometrų – visa Lietuvos teritorija.
Dar apie 10 milijardų planuojama investuoti į elektros jungtis. Daug darbo vietų tai irgi nesukurs, bet nepriteklių prislėgtiems mūsų šalies gyventojams tai kainuos pusę metinio nacionalinio biudžeto. Kam bus reikalinga elektros energija, jei gyventojų toliau sparčiai mažėja? Galbūt ji iškeliaus tomis jungtimis į Vokietiją ar Švediją, kurios ruošiasi atsisakyti nešvarios ir pavojingos atominės energetikos.
Kaip bežiūrėtum, valdžios peršamos ilgalaikės milžiniškos investicijos nebus skirtos gyventojų labui. O jų mastas rodo, kad pinigų neliks jokiam kitam projektui. Jau dabar katastrofiškai trūksta lėšų sveikatos ir socialinei apsaugai, smarkiai mažinamos išlaidos švietimui. Investicijomis į šias tris sritys modernioje visuomenėje būdavo mažinamas skurdas. Jas visas smarkiai apkarpius atitinkamai padidės skurdas ir spartės emigracija.
Atrodo emigracijos spartinimas yra ne kvailystė, o tikslinga šalį valdančio elito politika, apimanti ekonomiką, socialinį draudimą, sveikatos apsaugą ir švietimą. Tai, kas vyksta, yra ne koks nors sunkmetis, ne bibliniai „septynių liesų karvių metai“, o kryptingas nuvarymas nuo žemės.
Atėjo laikas nusiimti rožinius akinius ir pasirinkti. Pasiduoti šalį užgrobusiems godiems niekšams (emigruoti ar bandyti išgyvent skurde) arba pakilti ir kirsti atgal. Mūsų visų priešas yra ne vienas ar kitas politikas, kad ir koks apsivogęs jis būtų, ne viena ar kita partija. Mūsų priešas yra elito sukurtas monstras – žmonėms priešiška Lietuvos valstybė. Laikas ją griauti. Tebėra gyvi žmonės, prieš pora dešimtmečių sugriovę kitą žmonėms priešišką valstybę – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Laikas prisiminti tada sukauptą patirtį ir kūrybiškai ją pritaikyti.
Norėtųsi, kad ateinantys metai atneštų socialinę revoliuciją, nes Lietuvos valstybės skleidžiami puvėsiai bjauriai gadina mūsų visų gyvenimus.
2011 12 30
{youtube}Q1CJF39MtMk{/youtube}
