Sykį Kubilius sėdo ant dviračio ir išvairavo į savo valdas pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ar sočiai pavalgo, ar pramogauja linksmai, ar suduria galą su kitu galu? Žodžiu, kiek dar galima būtų nulupti nuo jų ir padidinti savo valstybės iždą?
Atvažiavo pas tokį žmogelį, pastatė auksinį dviratį šalia seno nutrinto golfuko ir sako:
– Žiūriu, mašinėlę turi... Į bažnytėlę nuvažiuoji, už vyriausybę pasimeldi?
– Mašinėlė man prabanga, – pasiguodė žmogelis. – Kai dujos pabrango, niekur ja nevažiuoju.
– Dviračiu, dviračiu! - suspindo Kubiliaus akys. – Yra visai nebrangių už kelis tūkstančius litų...
– Ir dviratis man prabanga! – sudejavo žmogelis. – Norėjau pirkti dėvėtą – nėra iš ko.
– Viskas jums prabanga, – kraipė galvą Kubilius.
– O taip, žinoma! Štai išmečiau vonią į kiemą. Vanduo pabrango, maudytis joj – prabanga. Anksčiau darydavom kaip? Išsimaudo vaikai, išsimaudome mes su žmona, paskui išsimaudo uošvė, o vandens vis tiek nepilam lauk. Semiam iš jos, pilame į unitazą. Visai savaitei užtekdavo. Dabar vanduo šitiek pabrango, kad jau ir tai – prabanga!
– Tai būsit ne?..
– Tai va, neišeina... Prabanga ne prabanga – mažąjį reikalą visi atliekam vienu sykiu iš eilės ir nupilam vienu kibiru, o didelio einame į seniūniją. Ačiū Dievui, geroji valdžia netoli, yra naudos bent tiek!
– Išeitų, ir unitazas jau – prabanga?
– Ir unitazas, ir muilas!..
- Palaukit, užsirašysiu, – pasakė Kubilius, išsitraukė knygelę ir užsirašė prabangas: „Mašina, dviratis, vonia, unitazas...” Kas dar prabanga?
Po kojomis pasipainiojo katinas.
– Ir katino neišlaikau! – sudejavo žmogelis. – Gyvenimas šitaip pabrango, kad būti gyvam – prabanga.
– Aha, supratau, – užsirašė Kubilius. – Visur viena prabanga!
Grįžo namo, pilnas geriausių idėjų. Tuo metu komanda sėdėjo ant iždo skrynios ir svarstė, kur čia dar susiveikus pinigo. Vieni siūlė apmokestinti elgetas, kiti siūlė atimti pensijas, treti siūlė surinkti visas ubagų lazdas ir parduoti ketvirto pasaulio šalims.
Kubilius nusijuokė:
– Vyrai, kam mums tie ubagai! Atrodo, nežinot, kad Lietuvoj – viena prabanga? Mašinėlė jiems prabanga, dviratis jiems prabanga... Vonia, unitazas ir katinas – viskas išvirto į prabangą! Apdėsime mokesčiais prabangą – štai kur sprendimas!
Kaip tarė, taip ir padarė. Pinigų surinko nedaug, bet vis tiek tai buvo geriau, negu apmokestinti kapitalą, kaip kad siūlė kiti gudručiai. Girdi, kapitalas pelno ir pajamų jau gauna daugiau, negu visi samdiniai uždirba algos. Ne vienu kitu litu – darbdavių pelnas ir pajamos viršija samdinių algą dešimčia procentų! Su mokestukais, deja, atvirkščiai. Samdiniai mokesčių moka beveik penkis kartus daugiau, nei tie pinigų maišai! Tai apmokestinkim pelną ir kapitalo pajamas – bus septyni milijardai!
Apmokestinti tai apmokestinti... Arba įvesti progresyvinius mokesčius, kaip sakė tie iš opozicijos. Ko nepadidinti mokesčių patiems turtingiausiems, sumažinant utėlių mokestį vargšams? Teoriškai viskas būtų įmanoma: per naktį parašei projektėlį, rytą draugai pabalsavo mygtukais... Na, o paskui? Ką pasakysi tiems, kuriuos apmokestinai? Kaip pasiteisinsi savo rėmėjams, tiems, kurie per anuos rinkimus tave taip finansavo ir laimino, vaikus ir vaikų vaikus aprūpino, sūrių pilis jiems pastatė, dešrų kolonomis parėmė, baseinus aukso pripylė?.. Vyrai, nepykit, mes pajuokavome?
Už tokius juokus dar ir galvelė nulėks – kur ją besurasi? Ne, geriau apmokestinti prabangą. Juk patys didžiausiai bosai ir aukso maišai savo vardu jokios prabangios neturi – ir limuzinai, ir jachtos, ir lėktuvėliai, viskas yra ne jų, bet įmonių. Nebus tų 7 milijardų – užteks kelių milijonų. Vis pinigai... Ir skamba gražiai – prabanga! Kubilius eina prieš prabangą.
O ateity – kas žino?.. Jeigu gyvenimas brangs, prabanga bus ir batai, ir autai, ir paskutinės ubago kelnės. Štai kada prisipildys iždas!
2011 m. gruodis
