Lietuviai ilgisi lagerio. Ilgisi, nors mėgsta vartoti nuvalkiotą žodelį „demokratija“ ir kartais net nuoširdžiai teigia, kad šios valdymo formos neva nekeistų į jokią kitą. Gerbiamieji, drįstų teigti, kad mūsų bendrapiliečių prieraišumas demokratijos principams tėra iliuzija.
Istorinė patirtis byloja – Lietuvoje sąlyginės laisvės laikotarpiai buvo trumpalaikiai, o tarp jų karaliavo diktatūros. O kas svarbu piliečiui, gyvenančiam pastarosios sąlygomis? Geidžiamiausias dalykas – kad naktį nepasibelstų į duris niūrūs vyrukai ir neišvežtu į ilgą, o gal ir paskutinę kelionę. O kad taip neįvyktų, tiko ir nuolankus tylėjimas, ir audringas palaikymas, ir pagalba išaiškinant tuos, kurie tylėti nenori. Galite mane kaltinti, kad pernelyg sutirštinu spalvas, tačiau kažkas net 1939 m. rašė skundus NKVD, vėliau kažkas šaudė Panerių miške, dar vėliau kažkas stebėjo, ar kaimynas neneša į mišką maisto.
Tiesa, šiandien visai nenorėčiau kalbėti apie praeitį. Gerokai įdomiau palyginti, kaip gyvena tų šalių piliečiai, kurie nėra susidūrę su kraštutinėmis diktatūros formomis. Aš ir pats esu perestrojkos vaikas, savo akimis matęs tik menką dalį aksominio tarybinio autoritarizmo, kuris jau toli gražu neprilygo iš senelių pasakojimų žinomo stalinizmo ar vokiečių okupacijos laikotarpių baisumams. Man tik teko žygiuoti su gėlėmis prie bronzinio Lenino ir tuo pat metu išmokti kelis anekdotus, kuriuos pasakojo vienas kitam pakuždomis, tačiau pasakojo visi – ir maži, ir dideli.
Pripažinkime – sistema nėra laisva, jei piliečiai nėra laisvi pasakyti, ką galvoja, negali pareikšti savo nepasitenkinimo valdžia, negali susirinkti be valdžios leidimo, negali tvarkytis savo asmeninio gyvenimo, nes tam trukdo patys įvairiausi valdžios reglamentai. Pavadinkime tai švelnesnio režimo įstaiga, kurį apima ne tam tikrą plotą, aptverta aukšta tvora, o visą valstybę.
1990-jų pradžia, kuomet senoji sistema buvo pasmerkta, išjuokta ir galiausia išardyta, o naujoji dar neapaugo stagnuojančioms valstybėms būdingais atributais, buvo tas trumpas laikotarpis, kuomet piliečiai iš tiesų galėjo nebijoti „niūrių vyrukų“. Juos tuomet, tiesa, pakeitė „treninguoti vyrukai“, tačiau žodžio ir nuomonės laisves aš vertinu labiau nei turtines, tad priverstas rinktis iš dviejų blogybių, rinkčiausi treninguotuosius, o ne kostiumuotuosius.
Lietuva – ne Rusija, tad pas mus netenka išgirsti posakio „Būtų Stalinas – būtų tvarka“, tačiau taip yra greičiausiai vien dėl to, kad Stalino vardo minėjimas dėl jau minėtų istorinių aplinkybių būtų neįmanomas. Užtat nuolatos girdime, kad visos blogybės kyla dėl „pernelyg didelės laisvės“, kad „reikia griežtesnės tvarkos“. Girdime vis dažnesnius raginimus drausti, bausti, griežtinti ir riboti. O valdžia noriai tenkina šiuos pageidavimus. Ir kaip gi netenkins, jei taip ji užsitikrina savo egzistavimą?
Palyginkime šiemet vykusių pilietinių protestų motyvaciją arabų šalyse, Vakaruose ir Rytų Europoje. Ko gero, lengviausiai paaiškinamas „arabų pavasaris“, kada mes pamatėme klasikinę revoliucinę situaciją: „Viršūnės – negali, apačios – nenori“. Ilgai ignoruoti daugumos piliečių norai baigėsi kaip ir turėjo baigtis – valdžios nuvertimu. Šios revoliucijos įkvėpė Vakarų Europą bei Ameriką, ir jos piliečiai išėjo reikalauti demokratijos, tačiau ne alternatyvių rinkimų, o valdžios galių perleidimo sau, t.y. tiesioginės demokratijos.
Tuo tarpu Rytų Europa tylėjo, ir ši tyla reiškė nesupratimą, kad piliečiai patys gali valdyti valstybę. Lietuviai vis dar mielai išeina su plakatais, reikalaujančiais, kad valdžia jiems ką nors duotų (sąrašas, ką konkrečiai valdžia turėtų duoti, būtų labai ilgas), tuo tarpu amerikiečiai, australai ir Vakarų europiečiai tiesiog sako „Atiduokite mums valdžią“. Tai dėsninga, nes itin daug pilietinių, socialinių ir ekonominių teisių vakariečiai iškovojo dar per garsiuosius XX a. 7-ojo dešimtmečio protestus (šiandien tarp Vakarų šalių politinio elito yra nemažai tų, kurie tuomet patys svaidė akmenis gatvės protestų metu). Taip pat dėsninga, kad naująją XXI a. kartą jau netenkina esama politinė ir ekonominė sistema. Todėl neformalus „Occupy“ judėjimas išvedė žmones į gatves idėjomis, kurios dar visai neseniai buvo būdingos tik kairuoliškoms grupėms.
Tuo tarpu mes gyvename įtakojami dviejų pagrindinių iliuzijų. Pirmoji iliuzija yra „gero caro“ mitas, antroji –„tobulo įstatymo“ mitas. Abu šie mitai formuoja apatišką, depolitizuotą, fatalistinių nuotaikų apimtą visuomenę. Na, o tokia visuomenė – tai stagnuojanti visuomenė. Štai čia verta vėl prisiminti vėlyvuosius tarybinius laikus, kuomet esama valdžia nelabai kas tikėjo, tačiau nebuvo ir pernelyg daug jai prieštaraujančių.
Apskritai daug kas, kas buvo būdinga vėlyvajam tarybiniam laikotarpiui, puikiai pritaikoma ir šiandienos Lietuvai. Anuomet tikėta visagale Maskva, kuriai buvo skundžiami vietiniai vadovai, dabar tikima Strasbūro teismu ir Briuselio institucijomis. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju matome akivaizdų ir besąlygišką sprendimo teisės perleidimą išorinei galingesnei jėgai, neprašant mainais net elementarios šios jėgos kontrolės. Tad lieka tik tikėti, kad ši visagalė jėga bus sąžininga, teisinga ir neklystanti, nes jai suklydus, pasekmės bus nepataisomos vien dėl to, kad nėra mechanizmo klaidą ištaisyti. Na, ir tikėtis, kad neatsiras dominuojanti jėga, galinti pasiskelbti „geru caru“ ir įtvirtinti autoritarizmą.
O juk potencialių „gerų carų“ šiandieninės politikos paraštėse yra pakankamai. Nuo A. Paleckio, flirtuojančio su stalininiu totalitarizmu ir besidžiaugiančio ant kalinių kaulų įvykdyta industrializacija, iki įvairaus kalibro „patriotų“, kurie sveikina vienas kitą su A. Hitlerio gimtadieniu ir mato ateitį „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. O kur dar visas spiečiu tų, kurie nori tapti „tautos tėvais“ bei „tautos motinomis“ ir yra pasiruošę jodinėti violetinės minios arba žydų masonų sąmokslo arkliukais.
Juk joks autoritaras, siūlantis piliečiams labai paprastus sprendimus, niekuomet nesutiks su laisvių egzistavimu. Jei jis bus Šarikovas, siūlantis „viską paimti ir padalinti“, jis dalins tik taip, kaip pats mano esą teisinga. Jei jis bus „feldfebelis“, siūlantis gyventi „naujosios tvarkos“ visuomenėje, jis ir atrinks, kas vertas joje gyventi, o ką reikia „perauklėti“. Nekritiškas visuomenės požiūris į savo esamus ir būsimus lyderius galiausiai pagimdo pabaisas.
Nepaisydami tokių grėsmių, lietuviai ir toliau nori matyti „gera carą“. Visi per pastaruosius metus iškilę politikos naujokai pernelyg nesivargino dėl aiškios rinkiminės programos. Jie skelbė įvesią tvarką arba rėmėsi vien trivialiai vertintina veikla ES institucijoje (buvo ir tokių, kurie tiesiog linksmino iš televizijos ekranų). Visų jų leitmotyvas buvo tas pats: „Išrinkite mane, nes aš žinau visus atsakymus“. Ir rinkome juos lyg paskutiniai kvailiai...
Kitas mitas – „tobulo įstatymo“ mitas – šiandieninius lietuvius veikia dar labiau nei „gero caro“ mitas. Šiandien geras įstatymas yra tas, kuris tariamai leidžia vienu mostu išspręsti problemą, net jei prievarta, reikalinga jam įgyvendinti, bus neadekvačiai didelė. Po kiekvieno rezonansinio įvykio kilus visuomenės nepasitenkinimui, skubama nedelsiant griežtinti baudžiamojo poveikio priemonės arba kriminalizuoti vis naujas veikas. Visa tai primena viduramžių laikus, kuomet minia būdavo pamaloninama vieša vagies egzekucija, o čia pat minioje darbavosi kišenvagiai.
Valstybės aparato neefektyvumo dangstymas vis dažniau taikant prievartines priemones ir vis smulkmeniškiau reglamentuojant piliečių elgesį – seniai žinoma priemonė. Didžiausia blogybė slypi ne vieno ar kito įstatymo nelogiškume, o tame, kad siekiant įsiteikti nepatenkintiems piliečiams įstatymai bus taisomi ir toliau, kol visa teisinė sistema pasidarys represinė. Šiandien galiojančiuose ATPK ir BK kodeksuose rasite bausmių ir už „raginimą emigruoti“, ir už „neigimą“, ir dar daug kriminalizuotų veikų, kurios gali tapti puikiu susidorojimo įrankiu susiklosčius tam rikrai politinei konjunktūrai ir atsiradus galimybei jas pernelyg laisvai traktuoti. Savireguliacija visuomenėje, kuomet viena nuomonė nugali kitą atviros konkurencijos dėka, po truputį keičiama normuota nuomone. Kuo dažniau įstatymuose atsiranda aliuzijos į „visuomenės moralę“, „dorovės principus“ ir panašius diskutuotinus dalykus, tuo tvirčiau visuomenėje įsitvirtina įsitikinimas, kad įstatymas yra ne teisingumą užtikrinantis aktas, o vyraujančios pasaulėžiūros diegimo priemonė.
Pavojingą nukrypimą nuo pamatuoto teisingumo principo matau net ir akivaizdžiai nusikalstamos veikos vertinime. Daug kas pernelyg džiaugsmingai sutiko neseniai įsigaliojusį „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą“, o juk jau per pirmąsias jo taikymo dienas paaiškėjo, kad baudžiamojo poveikio priemonės už šio įstatymo nesilaikymą savo gausa ir griežtumu aplenkė sankcijas, taikomas už kur kas pavojingesnes veikas. Patys praktikai, taikydami ši įstatymą taip, kaip iš jų to reikalaujama, prisipažįsta nesą visiškai tikri, ar jis neprieštarauja kitiems teisės aktams. Taigi vėl pastebime faktą, kada teisės aktas sukuriamas vien „gerojo įstatymo“ troškimui patenkinti.
Apibendrinę samprotavimus apie „gero caro“ ir „gero įstatymo“ mitus, galime daryti išvadą, kad istorijos ratas vėl apsisuko. Mes vėl esame linkę matyti valdžioje „griežtą, bet teisingą“ vadovą (valdovą), iš kurio net neprašysime atsiskaityti už nuveiktus darbus, nekalbant apie dalies galių delegavimą mums patiems. Mes vėl esame pasirengę sutikti su „paprastais sprendimais“ ir abejotinais įstatymais, jei pastarieji atitinka mūsų suabsoliutintą teisingumo supratimą. Prie viso to pridėkime didelį mūsų norą, kad kas nors išspręstų mūsų pačių materialinės gerovės klausimą – mus pamaitintų, aprengtų ir sušildytų. Kokia visuomenės valdymo forma visa tai galėtų sujungti? Pabandykite atsakyti patys.
2011 12 21
