Kas bus su pasauliu po Fukušimos avarijos? Kodėl negalima gyventi šalia atominių elektrinių? Ar visada teisūs ekologai ir kuriais iš jų tikėti? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Rusijos Mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius Aleksejus Jablokovas.

 

– Kokias Japonijos AE avarijos pasekmes prognozuojate ir ar galima manyti, kad baisiausia jau praėjo?

– Tokios branduolinės katastrofos kaip Fukušimoje dar niekada nebuvo. Pagal kai kuriuos rodiklius ji baisesnė už Černobylio. Černobylyje buvo vieno reaktoriaus avarija, o čia keturi reaktoriai ir panaudoto kuro baseinas. Tai yra kelis kartus daugiau radioaktyvių medžiagų, kurios yra kritiškai pavojingos būklės. Be to, trečiajame reaktoriuje buvo patalpintas MOX (urano ir plutonio) kuras, kuris anksčiau nebuvo patyręs avarijų. Plutonio skilimo pusperiodis – 24 tūkstančiai metų, visiško skilimo periodas – daugiau nei 250 tūkstančių metų. Stroncis 137 skyla per 300 metų. Cezis 90 – irgi 300 metų, o plutonis – amžinas.

 

– Ar dabar galima bent apytiksliai pasakyti, kiek žmonių nukentės nuo šios katastrofos?

– Fukušimos AE apylinkėse gyventojų dešimtis kartų daugiau nei aplink Černobylį. Profesoriaus Chriso Busby’io (Didžioji Britanija) skaičiavimais, patekę į aplinką radioaktyvūs nuklidai per 50 metų gali sukelti 420 tūkstančių papildomų vėžinių susirgimų 8 milijonams žmonių, gyvenančių 200 km atstumu nuo Fukušimos. Pusė jų susirgs per pirmuosius dešimt metų. Fukušima – tai baisu.

 

– Ar atsilieps avarija gretimoms Japonijai teritorijoms?

– Didžiulis kiekis radionuklidų jau pateko į vandenyną. Dabar niekas negali tvirtai pasakyti, kaip jie pasiskirstys vandenyne ir kuo tai baigsis. Jau dabar 60 km nuo AE buvo pagauta žuvų su pavojingu radionuklidų kiekiu.

 

– Jau nustatyta, ar sugers vandenynas radiaciją, ar ne?

– Skaičiavimų kol kas nėra, juos atlikti nėra lengva. Kai kas mano, kad nuo papildomų radionuklidų nieko baisaus neatsitiks. Bet natūralūs radionuklidai (uranas, radis, toris, kalis, tritis ir kt.) nėra svetimi gamtai, o radionuklidai iš reaktoriaus – svetimi. Kaip jie paveiks moliuskus, vėžiagyvius, žuvis šimtą kartų padidėjusiomis koncentracijomis dėl neišvengiamos bioakumuliacijos – neaišku.

 

Žinoma, valdžia susirūpinusi – jūros verslas Japonijai itin svarbus, be to, kitos šalys piktinasi, kad Japonija pažeidžia tarptautinius susitarimus išpildama į jūrą radioaktyvų vandenį iš AE. Kad surinktu radionuklidus, japonai ėmė leisti į jūrą maišus su ceolitu, tačiau nemanau, kad tai padės. Neseniai pasirodė pranešimas apie dar vieną jūros radioaktyvumo šaltinį, tūkstančius kartų viršijantį normą, – vadinasi, vyksta nekontroliuojama radioaktyvi tarša. Valdžia pranešė, kad nuotėkis į vandenyną sustabdytas, bet ar ilgam?

 

Jūros tarša prideda naujų pavojų prie jau žinomų radioaktyvių taršų artimose ir tolimesnėse AE apylinkėse (oro, dirvožemio, vandens) jodu 131, ceziu 134, ceziu 137, plutoniu... Beje, tai nepilni duomenys. Japonijos valdžia nesako visos tiesos – nenori panikos.

 

– Manoma, kad nuo radiacijos kenčia tik tie, kurie yra šalia jos šaltinio. Ar mažos dozės daro įtaką sveikatai?

– Iš tikro sveikatai kenkia bet kokios papildomos radiacijos dozės. Po to, kai 2005 metais šį faktą pripažino JAV nacionalinė Mokslų akademija, mokslininkų ginčai šiuo klausimu pasibaigė. Todėl klausti reiktų ne apie įtaką, o apie tai, ar ta įtaka pavojinga. Atomininkai mano, kad mažų dozių įtaka menka ir į ją galima nekreipti dėmesio. Anglies elektrinės neva kur kas pavojingesnės. Dėl anglies elektrinių taršos kasmet žūva 10 tūkstančių žmonių. Tai tiesa. Bet anglies elektrinės nesukuria naujų radionuklidų, o atominės – sukuria. AE baisios tuo, kad sukelia ne tik vėžį ir naujagimių mirtis, bet ir genetinius pažeidimus. Kinta chromosomos, todėl pasekmės bus jaučiamos daugelyje kartų.

 

– Jūs kalbate apie tas AE, kurios dirba normaliu režimu? Būtent jos sukelia genetinius pakitimus?

– Taip. Prieš tris metus Vokietijoje buvo oficialiai patvirtinta, kad aplink veikiančias AE didesnis naujagimių mirtingumas, daugiau vėžinių susirgimų.

 

Prieš kelis metus JAV paskelbtas statistikos tyrimas apie sergamumą netoli 103 šios šalies AE. Oficiali statistika tvirtino, kad AE kaiminystė niekaip neatsiliepia žmonių sveikatai, tačiau įvertinus vyraujančius vėjus ir paėmus domėn tuos rajonus, kurie yra pavėjinėje pusėje, – pastebimas ženklus pieno liaukų vėžio, naujagimių mirtingumo padidėjimas ir nenormaliai mažas naujagimių svoris.

 

Faktas, kad nėra duomenų apie pavojingą AE poveikį, dar neleidžia sakyti, kad tokio poveikio nėra. Neseniai peržiūrėjau Voronežo srities onkologinių ligų statistiką. Išskirtos trys rajonų grupės: rajonai, užteršti Černobylio avarijos, Novovorenežo AE apylinkės ir „švarūs“ rajonai. Kai kurių onkologinių susirgimų šalia Novovorenežo AE rasta gerokai daugiau nei Černobylio paliestuose rajonuose. Ką tai byloja?

 

– Vadinasi, reikia keltis kuo toliau nuo AE.

– Išvažiuoti nereikia, reikia kovoti, kad būtų uždarytos senosios AE ir nepradėta statyti naujų. Nižnij Novgorodo srityje ruošiamasi statyti AE srities pakraštyje, šalia legendinio Muromo miesto. Įprastos ir avarinės radioaktyvios nuosėdos, žinoma, kris ant Muromo. Muromiečių nė nepaklausė, ar jie sutinka su tokia kaimynyste, tad natūralu, kad miesto gyventojai ėmė nerimauti.

 

– Belieka guostis, kad mažos radiacijos dozės vis dėlto ne tokios pavojingos kaip didelės?

– Ne. Tūkstančiuose darbų patvirtinta, kad ypatingai mažos dozės daro neproporcingai didelį poveikį. Paaiškinti paprasta: gyvas organizmas jų „nepastebi“ ir neįjungia apsauginių mechanizmų. Didėjant apšvitinimui organizmas „susigriebia“ ir įjungia imuninę bei kitas apsaugos sistemas. Tada prasideda linijinė priklausomybė: kuo didesnė dozė, tuo didesnis poveikis.

 

– Ar turime statistinius duomenis apie žmones, gavusius mažas radiacijos dozes dėl Černobylio avarijos? Ar praėjus 25 metams galima pasakyti, kad dėl Černobylio niekas daugiau nebesusirgs?

– Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pranašavo Černobylio avarijos kartai nuo 4 iki 9 tūkstančių mirčių dėl onkologinių susirgimų. Bet kiti skaičiavimai rodo, kad dėl Černobylio spinduliuotės jau mirė daugiau nei milijonas žmonių. Oficialiai radiacijos įtaka pripažįstama, jeigu nustatoma koreliacija tarp sergamumo ir apšvitinimo lygio. Bet apšvitinimo lygis nustatomas pagal vidutinį žmogaus išgerto užteršto pieno ir vandens, suvalgyto maisto, į plaučius patekusio užteršto oro kiekį, pagal vidutinį laiką, praleistą padidintos radiacijos zonoje. Visa tai lyg vidutinė temperatūra ligoninėje. O juk reiktų įskaičiuoti individualų jautrumą radiacijai, amžiaus, lyties, etninius skirtumus, milžiniškus įvairių radionuklidų poveikio skirtumus. Deja, jie pakeičiami vidurkiu. Reikalauti nustatyti tvirtą ryšį tarp netikslios dozės ir tikslių susirgimų bei mirtingumo – mokslo požiūriu nekorektiška.

 

Per Černobylio dvidešimtmetį paskelbus minėtas PSO ir TATENA prognozes (iki 9 tūkst. mirčių), daugelis ėmė jas kritikuoti kaip nekorektiškas. Atsižvelgdamas į tokią kritiką, JT radiacijos poveikio komitetas prieš kelis mėnesius pareiškė, kad „dėl mokslinio nekonkretumo atsisako nagrinėti Černobylio katastrofos aukų skaičiaus klausimą“.

 

– Kažkokie kliedesiai. Kaip JT gali nusišalinti ir nebesvarstyti radiacijos įtaką žmogaus sveikatai?

– Tam yra priežasčių. 1959 m. TATENA sudarė sutartį su PSO. Pagal šią sutartį PSO gali kalbėti apie radiacijos poveikį tik pasikonsultavusi su TATENA! Todėl aš Ženevoje prie PSO pastato stovėjau su plakatu „Prisiminkite Hipokrato priesaiką! Pasakykite tiesą apie Černobylį!”. Toks piketas (2–3 žmonės) tęsiasi ketvirtus metus, žmonės stovi kiekvieną darbo dieną nuo ryto iki vakaro. Ir mes ten stovėsime, kol PSO nepakeis savo gėdingo sprendimo.

 

– Ką turime omenyje sakydamas „mes“?

– Mes – tai įvairių šalių piliečiai iš antiatominių organizacijų. Tai ir 200 tūkstančių, kurie po Fukušimos avarijos išėjo į Vokietijos miestų gatves reikalaudami uždaryti visas Vokietijos AE. O dar „mes“ esame įvairūs specialistai, nesutinkantys su atomininkais, kurie sukūrė Europos radiacinio pavojaus komitetą (European Committee on Radiation Risk, ECRR), kuriam priklauso apie šimtas žmonių iš įvairių šalių.

 

– Anot jūsų, atominės elektrinės kur kas pavojingesnės nei įprasta manyti. Kodėl tai slepiama nuo žmonių?

– Atominė energetika glaudžiai susijusi su braunduoliniais ginklais. Tai tie patys moksliniai institutai, urano gavybos ir sodrinimo įmonės. Jeigu valstybė turi branduolinių ginklų, jai būtina maitinti ir plėtoti visą branduolinę pramonės šaką, pirmiausia energetiką. Atominė energetika – „šventa karvė“, kurios negalima kritikuoti.

 

– Kaip skiriasi mirtingumas teritorijose, užteržtose Černobylio radiacija, nuo mirtingumo kituose regionuose?

– Nustatyta, kad mirtingumas Černobylio stipriai užterštose Rusijos srityse per 15 metų buvo 3,8% didesnis nei kaimyninėse silpnai užterštose teritorijose. Tai sudaro apie 37 žmones kiekvienam tūkstančiui gyventojų. Tyrimai Ukrainoje ir Baltarusijoje parodė panašius rezultatus.

 

Be radiacijos sukeltų mirčių dar yra ir ligos. Apšvitintų žmonių kvėpavimo, virškinimo, nervų, kraujotakos ir kitų organų pažeidžiamumas kur kas didesnis. Tokių tyrimų – tūkstančiai, daugiausia Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, jie atlikti ir Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje bei kitose šalyse. Balandžio pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje, skirtoje Černobylio pasekmėms, profesorius Hagenas Scherbas pranešė, kad Černobylio avarija, jo skaičiavimais, Europoje sukėlė apie 800 tūkst. papildomų persileidimų ir negyvų naujagimių. Dar vienas įdomus faktas: visoje Europoje po Černobylio pastebėtas lyčių santykio pasikeitimas. Nuo senų laikų 100-ui mergaičių gimsta 106 berniukai. Po 1986-ųjų šis santykis pasikeitė: tūkstančiui gyventojų gimsta vidutiniškai 3,5 mažiau mergaičių.

 

Švedija – šalis, gavusi nemažai radioaktyvių Černobylio nuosėdų. Tyrimai parodė, kad mokinių pažymiai radioaktyviai užterštuose rajonuose per pastaruosius 20 metų žymiai žemesni. Tuose rajonuose daugiau ir onkologinių susirgimų.

 

 

– Ar Rusijoje atliekami tyrimai, lyginantys gyventojų sveikatą prieš AE statybą ir po?

– Rusijoje – ne, JAV ir Vokietijoje – atliko. Pastačius AE padidėja naujagimių mirtingumas, padažnėja leukemija ir kiti vėžiniai susirgimai. Kai AE būdavo uždaromos – prasidėdavo atvirkštiniai procesai. Šveicarijoje gyvena dailininkė Cornelia Hesse-Honegger. Jos hobi – stebėti, kas vyksta su vabzdžiais JAV, Vokietijos, Šveicarijos, Švedijos, Ukrainos atominių elektrinių apylinkėse. Pasirodo, AE apylinkėse padidėjęs mutavusių vabzdžių skaičius. Dabar jos straipsniai skelbiami tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose.

 

– Vyrauja nuomonė, kad AE trūkumus nusveria didžiuliai pranašumai, lyginant jas su anglį deginančiomis elektrinėmis. Jos neva nesukelia globalaus atšilimo...

– Pačios AE neišmeta anglies dvideginio, bet joms reikia kuro – urano. O urano gavybos procese ir branduolinio kuro gamyboje išmetama nemažai anglies dvideginio – 8 gramai 1 kW/h. Taigi atominės elektrinės neišgelbės nuo šiltnamio efekto. Be to, atominės išmeta didžiulį kiekį kriptono 85. Kriptonas – inertinės dujos, jos neveikia žmonių, bet didina atmosferos elektros laidumą. Dėl to daugėja audrų, štormų, taifūnų ir ciklonų. Dabar kriptono 85 kiekis atmosferoje tūkstantį kartų didesnis nei buvo iki branduolinės eros pradžios. Neatmetu galimybės, kad baisūs pastarųjų metų uraganai (pavyzdžiui, „Katrina”) susiję būtent su šiuo procesu.

 

– Spelialistai dažnai reiškia prieštaringas nuomones apie tas pačias ekologines problemas. Be to, visi samprotauja taip įtikinamai, kad nežinai kuriais tikėti. Kaip dažnai politikai ir pramonininkai išnaudoja ekologus savo naudai?

– Tarp mano pažįstamų Rusijos ekologų (jų yra keli tūkstančiai) trys sąmoningai veikia komercinių kompanijų naudai ir gauna iš jų pinigus. Kai kuris nors „žaliasis“ išduoda ekologinius interesus vardan pinigų ar karjeros, žaliųjų bendruomenė pasmerkia jį ir išveja iš savo tarpo.

 

– Valdžia gali pati steigti ekologines organizacijas – specialiai, kad jos gintų valdžios pozicijas. Ar pasitaiko tokių atvejų?

– Kiek tik norite. Jos vadinamos „visuomeninėmis kaliausėmis“. Tikrasis žaliųjų judėjimas pavojingas Kremliaus politikai, nes ideologiškai nukreiptas prieš pinigų siekį bet kokia kaina ir pirmiausia – prieš gamtos naikinimą dėl pelno. Valdžia nuolat stengiasi užgožti mūsų balsą ir nukreipti augantį ekologinį nerimą Kremliui nepavojinga kryptimi.

 

Prieš kelis metus remiant Kremliui ėmė steigtis „ekologinės kultūros“ centrai. Pokalbiai apie ekologinę kultūrą valdžiai niekuo nepavojingi. Tai ne protestai prieš Kremliaus vykdomą valstybės deekologizavimo politiką, ekologinės ekspertizės naikinimą, radioaktyvių atliekų įvežimą iš užsienio, miškų naikinimą ir upių teršimą. Kai kurie mano pažįstami ekologai įsidarbino šiuose centruose, nes ten yra pinigėlių, o gyventi juk reikia… Galų gale, ekologinę kultūrą Rusijoje iš tikro reikia kelti.

 

Įsteigusi tokius centrus, valdžia gudriai susilpnino žaliųjų judėjimą – atitraukė nuo kovos prieš Chimkų miško kirtimą, prieš smėlio kasimą olimpinėms statyboms Anapos paplūdimiuose, prieš Baikalo, Altajaus, Irtyšiaus, Kamčatkos lašišų ir Volgos eršketų naikinimą, prieš naftos orgijas ir beprotiškas hidroelektrinių statybas dėl Deripaskos imperijos pelnų.

 

– Daugelis ekologų mano, kad olimpinių objektų statybos griauna gamtą. Sutinkate su tokiu požiūriu?

– Taip, olimpiada negali būti rengiama unikalios Šiaurės Kaukazo gamtos sunaikinimo kaina, esu prieš Rusijos gamtosaugos įstatymų laužymą ir prieš tai, kad Rusija nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų saugoti biologinę įvairovę. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad nukentės Šiaurės Kaukazo ir Juodosios jūros pakrantės gamta, bet nemaniau, kad žalos mastai bus tokie dideli. Žala gamtai daug kartų viršys pelną, kurį kažkam atneš Sočio olimpiada.

 

– Kokia, jūsų nuomone, yra žmonijos misija?

– Žmogus yra natūralus biosferos evoliucijos produktas. Biosfera keitėsi keturis milijardus metų, anot Darwino, vis didindama „gyvybės sumą“. Žmogus iš pradžių irgi ėjo tuo keliu – sukūrė daug kultūrų, daug tautų. Gamtoje klestinti įvairovė klestėjo ir tarp žmonių. Šis etnokultūrinės įvairovės klestėjimas žengė koja kojon su biosferos evoliucija, jos turtėjimu. Manau, kad natūrali istorinė žmogaus misija – tęsti biosferos turtėjimą. Ši idėja turbūt artima Vernadskio minčiai apie biosferos virsmą noosfera – proto sritimi.

 

– Manote, kad žmonija dabar atlieka savo misiją?

– Politinė ir socialinė žmonijos evoliucija įžengė į prieštaravimų su biosferos interesais epochą. Biosfera šiandien ne turtėja, o yra skurdinama. Nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio žmonijos biomasė (mes, mūsų laukai ir naminiai gyvuliai) pasidarė didesnė už gamtinę sausumos biomasę. Žmogus, tapęs dominuojančia biosferos dalimi, turėtų užtikrinti tolesnį „gyvybės sumos“ didėjimą, bet išeina priešingai: dėl barbariško tropinių miškų kirtimo, mangrovės sąžalynų, rifų ir miškų ekosistemų naikinimo bei šiukšlinimo spartėja gyvūnų ir augalų rūšių nykimo procesas (vyksta biosferos skurdinimas). Kalbos apie „stabilų augimą“ panašios į komunistinį miražą. Norint išsigelbėti, reikia pereiti prie krizinio biosferos valdymo. Bet toks perėjimas nepagrįstas pakankamomis žiniomis ir apsunkintas labai įvairaus šalių ekonominio išsivystymo.

 

– Kokią matote žmonijos ateitį?

– Man patinka Gajos koncepcija, prieš keturiasdešimt metų suformuluota anglo Jameso Lovelocko. Žemė – didžiulis organizmas, kuris reaguoja į dirgiklius, bandydamas jų atsikratyti. Vadovaujantis šia koncepcija, žmonija virto Gajos dirgikliu ir pastaroji turės žmonijos atsikratyti.

 

– Kaip tai?

– Būdų daug. Štai, pavyzdžiui, elegantiškas. Prieš šimtą metų vidutinė spermatozoidų koncentracija sudarė 80–100 mln. kubiniame sėklos centimetre. Dabar – 40–60 mln., t.y. dvigubai mažiau. Jeigu procesas toliau vyks tokiu pat greičiu, po 20–30 metų koncentracija sumažės iki 15–20 mln., o 20 mln. –fiziologinė riba. Mažiau 20 mln. spermatozoidų kubiniame centimetre nepajėgia apvaisinti kiaušialastės. Taip sutvarkyta.

 

– O kodėl sumažėjo spermatozoidų?

– Dėl cheminės ir radiacinės biosferos taršos globaliais ir amžinais taršalais, svetimais gyvybei. Globalūs teršalai – tie, kurie aptinkami bet kuriame planetos taške (pavyzdžiui, DDT). Amžini – tie, kurie yra sukurti žmogaus ir išlieka per amžius (pavyzdžiui, plutonis).

 

XX a. 6-ojo dešimtmečio demografinės prognozės tvirtino, kad 2000 metais Žemėje bus 8–9 milijardai žmonių. Mūsų buvo 6 milijardai. Prognozės klaida? Ne! Demografai nenumatė aplinkybės, kad iki 2000-ųjų Žemės gyventojai užterš Žemę ir ims patys save nuodyti. 2–3 trūkstami milijardai – tai negimę žmonės, kurių nepavyko pradėti arba kurie žuvo dar negimę. Jeigu planetos terša nemažės, po 50 metų mūsų bus dar mažiau. Mūsų vis mažės, kol Žemė galų gale visiškai atsikratys žmonija.

 

Iš www.greenworld.org.ru vertė E. B.

2011 12 15