Lietuvos Vyriausybė ir darbdaviai su Tarptautinio valiutos fondo pagalba užsimojo iš esmės pakeisti socialinę politiką Lietuvoje. Matydami Lietuvos piliečių pasyvumą ir nesulaukę jokio rimtesnio pasipriešinimo Lietuvoje Vyriausybės vykdomai „diržų veržimo“ politikai bei darbdavių savivalei, darbuotojų ir profsąjungų atžvilgiu ėmėsi „kryžiaus žygio“ prieš Darbo kodeksą.
Stambiam kapitalui Darbo kodeksas yra paskutinė kliūtis paminti smulkųjį verslą ir savo darbuotojų socialines garantijas, kadangi neliks tokius veiksmus ribojančių teisinių mechanizmų. Lietuvos Vyriausybė, nerasdama kitų būdų įveikti ekonomikos nuosmukį, tikisi, kad nedidinusi mėnesinio minimalaus atlyginimo (MMA), ir liberalizavusi Darbo kodeksą, pritrauks naujų investicijų.
Šiandien galima aiškiai pasakyti, kad Vyriausybė tik kalbomis deklaruoja socialinį dialogą su profesinėmis sąjungomis, iš esmės remdama stambųjį kapitalą, užmerkdama akis į darbdavių neigiamą požiūrį į profesines sąjungas. Tokia politika tik didina ir taip Lietuvoje į jokius rėmus netelpančią socialinę nelygybę tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių piliečių. Sąvokas „socialiai atsakingas darbdavys“ ar „įmonių socialinė atsakomybė“ galima rasti tik išleistuose gražiuose leidiniuose, parengtuose už Europos socialinio fondo lėšas.
Laikotarpis parinktas neatsitiktinai. Šiandien mums šneka apie artėjančią antrą ekonominės krizės bangą, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos Lietuvai vadovas Jamesas Morsinkas skelbia, kad būtina imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas makroekonominis stabilumas dar labiau mažinant socialines garantijas ir taip mažas pajamas turintiems piliečiams. Pasiūlymų dėl turto mokesčio įvedimo ar progresyvinių mokesčių vyriausybė net nesvarsto. Dar pridėkime žmonių baimę prarasti paskutinį pajamų šaltinį, bet kokį darbą.
Peršasi mintis, kad TVF ieškodama pigios darbo jėgos rinkos Europos šalyse savo dėmesį nukreipė į Rytų Europos valstybes. Žmonių abejingumas, valstybes slegiančios skolos bei jų požiūris į profesines sąjungas ir savo šalies piliečius, yra tam tinkama terpė. Nepamirškime išsilavinusių piliečių emigracijos į Vakarų Europos šalis masto ir, aišku, kad pigi darbo jėgos imigracija iš trečiųjų šalių užbaigtų šį procesą. Tai jau lygtai normalus procesas mūsų valstybėje. Kaip galima suprasti darbo vizų išdavimą trečių šalių piliečiams į laisvas darbo vietas, kai mūsų šalies piliečiai stovi darbo biržoje? Imkime, pavyzdžiui, sunkvežimių vairuotojus.
Spalio 4-5 d. Varšuvoje vykusiame Rytų Europos šalių profesinių organizacijų seminare Globalinių profesinių sąjungų (ITUC) Vašingtono biuro direktorius Peteris Bakvis akcentavo, kad valstybės, atsisakiusios TVF pagalbos, ne tik išsilaikė per ekonominę krizę, bet ir darbuotojų socialinės garantijos tose šalyse pakito nežymiai.
Šiandien turime solidarizuotis ir ieškoti būdų, kaip sustabdyti šį „kryžiaus žygį“ prieš Darbo kodeksą. Aš sakau NE baudžiavai Lietuvoje. Pagalvokime ne tik apie save, bet ir mūsų vaikų ateitį. Ką mes jiems paliksime?
2011 10 25
