Norint kritiškai analizuoti Steve’o Jobso fenomeną, socialinės bei etinės kritikos argumentų nepakanka. „Viktoras Cojus gyvas“ – prieš dvidešimt metų ant sienų rašė manoji karta, nemokamai klausiusi jo muzikos. „Steve’as Jobsas gyvas – mūsų širdyse ir mūsų iPod’uose”, – rašo šiandien milijonai kompiuterių vartotojų visame pasaulyje – netgi tie, kurie niekada neturėjo pinigų jo išmaniesiems telefonams.
Šios tinklinės isterijos aukos teisios: Steve’as Jobsas nemirė. Kalifornijoje į žemę atgulė nuodėmingas sėkmingo aukštųjų technologijų verslininko kūnas, bet virtualus Steve’as Jobsas, kuris metų metus nužengdavo iš monitorių ir televizijos ekranų, tik sustiprino savo nemirtingumą – panašiai, kaip antikos mitų herojai, toliau gyvavę pomirtiniame pasaulyje, iš ten įtakodami gyvųjų gyvenimus.
Jis gyvas ne tik todėl, kad „Apple” korporacijai reikia parduoti savo prekę – ir išėjęs Jobsas privalo reklamuoti ją ne prasčiau nei tą darė būdamas gyvas (tipiškas stambios kompanijos įkūrėjo, tapusio jos prekiniu ženklu, likimas). Gerai organizuotos propagandos sukurtas ir išpuoselėtas Steve’o Jobso įvaizdis pasitelkiamas ir kitiems tikslams.
Jis turi išgelbėti įvaizdį kapitalizmo – sistemos, kuri aprėpė visą pasaulį, bet dabar išgyvena anaiptol ne geriausią laikotarpį. Tuo metu, kai socialinių protestų geografija plinta nuo arabų aikščių iki Niujorko gatvių, kai krizė nuvilia žmones, nes kapitalizmas visada buvo pateikiamas kaip vienintelis priimtinas visuomeninių ekonominių santykių standartas, Steve’as turi grąžinti žmonėms pasitikėjimą pažangiu, sąžiningu kapitalizmu, turinčiu žmogišką veidą ir žvelgiančiu protingu, pavargusiu žvilgsniu, kuriame galima perskaityti mūsų rinkos visuomenės ateitį. Nelengva našta, pakeliama tik ant savo klasės epo didvyrio pečių.
Beje, užuojautų ir pagyrų chore kritikų balsai buvo vos girdimi. Kai kas iš karto prisiminė, kad „Apple” produktai buvo gaminami Trečiojo pasaulio šalių surinkimo cechuose, kuriuose buvo pastebėti nepilnamečių išnaudojimo bei į neviltį įstumtų darbininkų savižudybių faktai. Kritikų nuomone, nežinomi Kinijos paaugliai, dirbantys prie prakaitą sunkiančių konvejerių, turi teisę laikyti save tokiais pat kūrėjais, kaip ir pats Jobsas.
„Kas pastatė septynis Tebų vartus? / Knygose rasim valdovų vardus. / Argi valdovai tašė akmenis ir vertė uolas?” – savo eilėraštyje klausė Bertoltas Brechtas.
Straipsnyje, paskelbtame likus kelioms dienoms iki Jobso mirties, Slavojus Žižekas priminė skaitytojams apie karą Afrikos Konge – kruviną ilgametį komnfliktą, kuris užtikrino žaliavų tiekimą aukštųjų technologijų korporacijoms. O kai kas iš komentatorių pastebėjo, kad „Apple” produkcija iki šiol lieka nepasiekiama prabanga daugumai buvusios SSRS piliečiams, kurie taip sutartinai dabar aprauda korporacijos įkūrėją.
Visi tie argumentai iš socialinės ir etinės kritikos arsenalo, be abejo, pagrįsti ir teisingi – bet nepakankami kritinei Steve’o Jobso fenomeno analizei. Tikrai, sensacingi „Apple” išradimai yra dešimčių tūkstančių samdomų darbuotojų kolektyvinio darbo vaisius – nuo Indijos ir buvusios SSRS programuotojų iki surinkimo cehų darbininkų iš „komunistinės“ Kinijos. Iš tikro, kita žėrinčių kapitalistinio progreso viršūnių pusė yra tamsi karo praraja – ir jos tarpusavyje tarpusavyje susijusios: karas vyksta dėl Silikono slėnio vyriausiųjų menedžerių ir Kongo karo lauko vadų pelno. Ukrainoje, kurioje vidutinės mėnesio pajamos žmogui sudaro tūkstantį grivenų, o kaime nukrenta iki 776 grivenų (mažiau šimto dolerių), dauguma piliečių apie „iPod” gali tik svajoti, jei jie apie tokį daiktą yra apskritai girdėję.
Viskas taip. Bet Steve’as Jobsas kaip tik ir pardavinėjo svajonę – kaip svarbų ir anaiptol ne šalutinį savo verslo produktą. Ir ji pasiekiama tik tiems, kurie turėjo pinigų prekei. pažymėtai „Apple” obuoliu. Manoma, kad šios kompanijos įkūrėjo įvaizdis nukreiptas į ateitį – visgi iš tikro jis visada atspindėjo seną pamatinį kapitalizmo mitą, egzistuojantį nuo pat kapitalizmo pradžios. Tai nuvalkiotas, kandžių suėstas mitas apie neturtingą vaikiną, kuris pats save sukūrė nuo nulio, išsikovojo šlovę ir kapitalą. Juk net sukarikatūrintas Skrudžas Makdakas, pasiekęs mus iš perestroikos laikų animacinio filmo vaikams, pradėjo nuo pirmos dešimties centų monetos, uždirbtos valant batus.
Tai senas mitas, įpakuotas į naują blizgantį popierių ir įteiktas pasauliui Jobso rankomis. Kreipdamasis į milijonus vargšų jis sako: „Pažiūrėkit – sistema veikia. Ji teisinga. Mano vietoje gali atsidurti kiekvienas, kuris „kitaip mąsto“ ir atkakliai dirba. Mano vietoje galėtum būti ir tu“.
Senas melas, pateiktas nauju formatu, gula į šiuolaikinės kapitalizmo ideologijos pamatus, taip užtikrindamas jos viešpatavimą. Daugybė tų, kurie domėjosi gražiai parašyta Jobso biografija, patikėjo sėkmės galimybe žaidžint pagal kapitalistinės visuomenės taisykles. Jie įgavo viltį praturtėti arba bent užsidirbti asmeniniam „iPhone”. Daugybė žmonių, užburtų legendinio Steve’o įvaizdžio, to tikisi netgi dabar – kai planetoje prasidėjo jį sukūrusios sistemos bankrotas.
Tas propogandinis įvaizdis gimė paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai mums paskelbė apie „istorijos pabaigą“ ir kartu industrinės visuomenės epochos pabaigą, kurios ateis sukeldamos NASDAQ indekso griūtį, pranašaudamos kapitalizmo sistemos stagnaciją. Būtent tada mums buvo sukurtas patobulintas naujųjų laikų kapitalisto įvaizdis. Vietoje nesimpatiško biržos spekulianto, galvojančio tik apie savo pelną, pasaulis pamatė išsilavinusius programuotojus su pionierių išradėjų reputacija. Atrodytų, kad pelnas jiems anaiptol ne svarbiausias dalykas – nepaisant fakto, kad šie naujieji verslininkai iškart susikrovė milijardinius turtus. Atrodo, kad šie žmonės stumia į priekį pasaulinę pažangą, o pinigai byra į jų kišenes tik tarp kitko. Jie kalbėjo apie ekologiją, mūvėjo džinsus ir megztinius, valgė vegetariškus hamburgerius, klausėsi geros muzikos – viskuo primindami vaikinus iš koledžo. Bet tuo pat metu jie buvo ir kapitalistai, o jų produkcija buvo prekė, kurios poreikis primetamas visuomenei sisteminga „rytdienos technologijų“ reklama.
Mes manėme, kad jie atveria mums ateitį, o mums norėjo tik parduoti vieną telefoną vietoje kito, pridėję prie jo dvi tris ‚švilpynes“.
Steve’as Jobsas laimėjo kovą už teisę būti tos kartos veidu, nors jo varžovas buvo pats Billas Gatesas, šio dešimtmečio klestėjimo ir turto simbolis. Virtęs savo klasės viltimi, Jobsas tapo „progresyvaus kapitalisto” etalonu. Jis įteigia mums, kad visuomenei visai nereikalinga esminė pertvarka. Nereikia keisti pasaulio – reikia jį tik atnaujinti. Nereikia, kad kapitalistai pasitrauktų – pakanka, kad jie taptų tokiais, kaip „Apple” įkūrėjas. Tai ne santvarkos ir ne sistemos reikalas. Esmė slypi asmenybėje, požiūryje ir prioritetuose. Ateis diena, ir rinkos stumiama pažanga taip pagerins visų Žemės gyventojų gyvenimą, kad kiekvienas įstengs nusipirkti „Apple” telefoną – štai ši negudri mintis, masiškai tiražuojama šiandien protestų apimtai Amerikai ir visai nuo krizės kenčiančiai planetai, braukiančiai ašarą dėl numirusio „iPhone” tėvo, nors jauni darbininkai iš surinkimo cecho Kinijoje kažin ar sutiktų su tokiu teiginiu.
Tarp Jobso gerbėjų pasitaiko tokių, kurie sutinka su visa jo kritika. Jie pasirengę sutikti su tuo, kad jo kompanijos šlovė ir turtai sukurti samdomųjų darbininkų, nešančių pelną ir šlovę korporacijos vadovams. Visa tai, kaip ir Afrikos karų, tiekiančių žaliavas aukštųjų technologijų korporacijoms, siaubas, jiems yra priimtina technologinio progreso kaina. Kančios ir išnaudojimas yra siaubingi dalykai, bet jie suteikia mums produktą, kuris stumia pirmyn visą žmoniją.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg lemiamas argumentas. Bet Steve’as Jobsas ragino mus „kitaip mąstyti“ – ir čia verta pasinaudoti jo patarimu.
Visai neseniai, 2010 metais, tūlas reporteris pagiežingai paklausė klasiko Ray’aus Bradbury’io: „Kodėl žmonės iki šiol nenukeliavo į Marsą, kaip jis pranašavo dar pokaryje?”
– Todėl kad žmonės yra idiotai, – atsakė jam rašytojas. – Jie pridarė daugybę kvailysčių: sugalvojo kostiumus šunims, reklamos vadybininko pareigybę ir tokius daikčiukus kaip išmanieji telefonai, negaudami mainais nieko, tik kartėlį burnoje. O jei mes būtumę vystę mokslą, ištyrę Mėnulį, Marsą, Venerą... Kas žino, koks tada būtų pasaulis? Žmonijai buvo suteikta galimybė skristi į kosmosą, bet ji nori tik vartoti... Mano vaikystė prabėgo Didžiojoje depresijoje, o gili senatvė – aštrioje finansinėje krizėje. Tu žiūri į ateitį ir matai ten nuostabias planetas, naujus kosmodromus ir ore sklendžiančias mašinas, tačiau viskas baigiasi dolerio kurso smukimu biržoje.
Tas pats pasakytina ne tik apie kosmosą, bet ir apie žemiškus reikalus. Kas žino, kaip toli būtų pažengusi žmonija, jeigu jos technologinio vystymosi neribotų konkurencinė privačių korporacijų kova. Jeigu vietoje daugybės kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, sukurtų vardan komercinių varžybų, žmonės turėtų mažiau įvairių prekių, bet labiau prieinamų didesniam žmonių kiekiui.
Žinoma, tai būtų įmanoma tik kitokioje visuomeninėje santvarkoje, kurioje dauguma Žemės gyventojų galėtų gauti aukštąjį išsilavinimą ir galimybę kūrybiškai vystytis – vietoje to, kad rinktų mikroschemas elektroniniams stebuklams, įkūnytiems vieno savininko kortporacijos pavadinime. Koks tada būtų mūsų pasaulis? Mes nežinome, bet turime teisę užduoti šį klausimą Steve’ui Jobsui – mirusiai kapitalizmo vilčiai.
Andrejus Mančiukas
Iš http://liva.com.ua vertė E. Balčiūnas
2011 10 13
