„WikiLeaks“ fenomenas vėl išryškino amžiną dichotomiją tarp revoliucionierių, trokštančių keisti pasaulio tvarką bei griauti visus norus kontroliuoti tiek informaciją, tiek žmonių gyvenimus, ir oportunistiškų konservatorių, kuriems saugumas yra svarbiau už bet kokią teisę žinoti, kuriems tiesa nereikalinga, kuriems laisvė ir demokratija yra sinonimai.
Pati dichotomija sena kaip pasaulis. Atėniečiai (nepamirškim – demokratijos išradėjai) pasmerkė Sokratą ne dėl to, kad jis būtų melavęs ir tvirkinęs jaunimą „melagystėmis“, bet būtent dėl to, kad jis suabejojo viešais tabu. Ir tuo, žinoma, juos griovė. Jo „abejojimo“ filosofija rėmėsi ne kokiu nors mistišku tiesos demaskavimu, bet principu „No gods, no masters“. Dabar tai vadintume kritine pozicija. Pozicija, iš kurios žvelgiant, a priori atsisakoma visų esensialistinių stabų.
Sokrato istorija dabarties žmogui gali kelti juoką – mes neva gyvename postideologinėje, jau visiškai dekonstruotoje visuomenėje, kur neįmanomas joks ideologinis indokrinavimas ir manipuliavimas masėmis. Visi sutinka (nes žino), kad reklama ir mass media meluoja. Visi sutinka (nes žino), kad politika yra „durnių laivas“, kad visame pasaulyje vyksta daugiau ar mažiau vienodos nesąmonės ir pan. Ir jeigu Sokratas viskuo abejojo, tai šiandienos žmogus viską žino.
„WikiLeaks“, deja, ir vėl privertė suabejoti savo žinojimu. Ir už tai šitai teroristinei organizacijai tikrai negalima atleisti. Kai idiotė Hillary Clinton, „WikiLeaks“ paviešinus šiurpius karo vaizdus Irake, pareiškė, kad Julianas Assange‘as ir kompanija kelia grėsmę viso pasaulio saugumui, ji norėjo pasakyti: štai, pažiūrėkite, šitas padaras iš aborigenų krašto suabejojo dešrainių šalies demokratija.
Jos kalbos potekstė aiški: jūs galite teigti, kad viską žinote, bet „kad ir kokią kritinę poziciją išlaikytumėte, jūs vis tiek tame dalyvaujate“ (Slavojus Žižekas). Ir tas dalyvavimas nereiškia, kad „jūs galite manyti ir sakyti, ką norite“, ne, tai reiškia paklusnumą. Jūs galite piktintis tinklaraščiuose ir interneto komentaruose, bet iš tiesų šitais savo veiksmais jūs nekeliate visuotinės grėsmės Amerikos saugumui, todėl spjaut į jus visus.
„WikiLeaks“ grėsmė buvo akivaizdi, nes į abejones nekvestionuojamais dalykais įtraukė ir mass media. Mass media nėra tik pranešimas ar informacija, visų pirma tai kontrolės mechanizmas, kuris sukuria tiek common sense, tiek visus tabu. Komunikacijos aktas yra ir disciplina, ir bausmė. Tai – „proto balsas“. Dar Jurgenas Habermasas protą suvokė kaip komunikacijos priemonę ir nesuteikė jai jokios kitos konotacijos. Mass media hėgeliška prasme yra pati tikriausia objektyvioji dvasia, gyvenimo forma, globalizacijos procese įgijusi daugiau galios už bet kokią kitą jėgą.
„WikiLeaks“ tikrai nepaviešino nieko, ko apie Ameriką nebūtų pasakęs Noamas Chomsky. Palyginus su šio kritiko mintimis, paviešinta informacija tėra literatūriniai rašinėliai svajonių šalies tema. Bet priešingai nei niekam nežinomas filosofas, „WikiLeaks“ tapo karščiausia naujiena. Didžiausia sensacija. Svarbiausiu pranešimu.
Dar niekuomet iki tol maištas prieš sistemą nebuvo įgavęs tokios patrauklios formos. Edwardas Bernays antrą kartą mirtų (tik dabar – iš pavydo), jei pamatytų. Už išorinio demaskavimo fasado, kurį oficialiai demonstravo „WikiLeaks“, slėpėsi daug patrauklesnis viešo nepaklusnumo ir abejojimo visais jau pašventintais puikaus naujo pasaulio dievais pagrindas.
Dėsninga, nors skamba paradoksaliai, bet hegemoninis laisvosios rinkos kapitalizmas „WikiLeaks“ dėka atsisuko pats prieš save: kadangi jo vienintelis tikslas yra didinti pardavimus, jis mielai į asortimentą įtraukia net ir savo kritiką. Svarbu juk ne tai – svarbu, jog kažkas tai nupirks. Dar situacionistai suvokė, jog bet kokia sistemos kritika gali tapti puikia preke, bet jie negalėjo numatyti, kaip „kritiką kaip prekę“ paversti ardomuoju veiksniu.
Ką išardė „WikiLeaks“? Dauguma komentatorių teigia, kad nieko. Neva tai buvo tik trumpa sensacija, kurią visi tuoj pat pamirš. Ar tikrai? Ar tikrai niekas nesuabejojo, kad net supervalstybė Amerika nėra visagalė? Ar tikrai niekas nesuabejojo jos pamatine vertybe – demokratija? Ar staiga po „WikiLeaks“ šalto dušo neapėmė abejonė, kur yra „gėris“, o kur „blogis“? Trumpai tariant, ar ši „netikrumo padėtis“ neatvėrė kritinės perspektyvos horizonto? Ar tikrai po „WikiLeaks“ dar įmanoma tikėti, jog esam laisvi?
Galima turėti kelis atsakymus. Vienas iš jų – taip, mes laisvi, mes nenorim nieko žinoti apie karus, vyriausybines paslaptis, politiką; leiskit mums dirbti, ėsti ir dulkintis, daugiau nieko iš jūsų neprašom. Kitas gali būti toks – mes nesam laisvi, bet mes nieko nepakeisim, geriau jau su tuo susitaikyti ir gyventi toliau, toks gyvenimas, taip norėjo Alachas. Bet gali būti ir toks – pagaliau mes turime tvirtą įrodymą, kokia niekinga ir šlykšti yra šiandieninė demokratija, visur pristatoma kaip aukščiausias politinis idealas. Kaip lengva ja manipuliuoti ir paversti ją prievartos įrankiu. Ir jeigu dabar mes negalvosime, kaip išsivaduoti, galbūt Aldous Huxley fantazijos greitai virs realybe.
Demokratija nepasiteisino lygiai taip pat, kaip ir liberalusis kapitalizmas. Franciso Fukuyama „istorijos pabaiga“ gali reikšti tik viena: pasaulio pabaigą ir nieko daugiau. Neabejojanti, nemaištaujanti ir nekritikuojanti esamos padėties visuomenė yra pasmerkta arba išnykimui, arba totalitarizmui. Kai Antonio Negri klausia, ar silpni liberalaus kapitalizmo subjektai yra vergovės ar laisvės išraiška, Slavojus Žižekas atsako: „Net Antonio Negri tapo vergu“.
Mūsų iliuzijos, kad tereikia šiek tiek „patobulinti“ demokratiją, šiek tiek suhumaninti kapitalizmą, ir viskas bus gerai, griūva. Po Šaltojo karo pabaigos kaip išsigelbėjimas iš visų nelaimių atrodžiusi demokratija vis labiau klimpsta į savo pačios neigimą: mums žadama laisvė tik vienu atveju – jeigu sutiksime paklusti. Jeigu sutiksime, kad nesame verti žinoti, kas vyksta pasaulyje.
Idiotė H. Clinton nesuprato, kokią nesąmonę ji pasakė: pasaulio saugumui kelia grėsmę skaidrumas ir žinojimas. Demokratija neturi remtis laisvės idėja. Galima žudyti nekaltus irakiečius, bet negalima rizikuoti, kad dėl laisvės žūtų nors vienas vakarietis.
Ir nesvarbu, kokią propagandą toliau iš visų pusių pils JAV, visai nesvarbu, kokią propagandą per visus galus kiš ES, pasaulis jau suabejojo. Puiki pradžia.
„WikiLeaks“ tebuvo žingsnelis abejonės link. Sokratiškas klausimas: „Ar tikrai yra taip, kaip sakoma?“. Ar tai, ką sako masinis diskursas, kuriamas JAV propagandistų, yra Tiesa? Tiesa nereikalinga tik vergams. Kuo būti – vis dar galima rinktis(?).
2011 09 27
