Girdėjau, kad buriasi minios ir reikalauja tikros demokratijos. Netgi pats buvau grėsmingoje keliolikos žmonių minioje, mes sėdėjome kaip iškyloje, o paskui kalbėjau „Atgimimui” burdamas minias reikalauti tikros demokratijos.
Iš savęs girdėjau, „perskaičiau save” sakant, kad buriasi minios ir be revoliucijos neapsieisime. Todėl reikia kuo skubiau iškelti klausimą: ar galima revoliucija Lietuvoje dabar?
Čia kyla klausimas, kas yra revoliucija. Revoliucija – tai kai liaudis, suvienyta būtinybės, bado ir nuoskaudos, ateina ir iš naujo padiktuoja savo Konstituciją. Apie tą žodį – kruvinas šleifas. Kodėl? Na, prieš gimstant konstitucijoms, kuriose parašyta, kad suverenitetas kyla iš žmonių, pasaulį valdė monarchai ir feodalai, kurie kildino savo teisę valdyti iš savo specialaus statuso, Dievo jiems duoto (tikrąja to žodžio prasme) pateptumo valdyti. Per Didžiąją prancūzų revoliuciją giljotina rutiniškai kilo ir leidosi ant šios šventosios tironijos šalininkų bei įpėdinių galvų. Pasaulis persitvarkė į demokratinį revoliucijos būdu, o paskui išmontavo giljotiną.
Mes gyvename demokratijoje. Ir štai vieną gražią dieną atsiduriame iškyloje už demokratiją, o Graikijoje už tikrą demokratiją geltonas šuo bėgioja tarp ašarinių dujų ir policija leidžiasi nuo parlamento pastato laiptų kaip prieš Kruvinąjį sekmadienį – kodėl? Nes suverenitetas vis dar kyla iš „kažko kito“ nei žmonės. Nesvarbu, kas parašyta. Deputatas atstovauja kažkam kitam, o ne rinkėjams. Policininkas nešioja ginklą kažko ar kažkieno kito vardu ir vardan – ne žmonių. Laikraštis kalbasi su kažkuo kitu, ne skaitytojais, ir kalbasi apie kažką kitą, nei tai, kas vyksta tarp žmonių, ir todėl būtų jiems svarbu.
Naujieji revoliucionieriai nežvangina ginklais ir neplanuoja perversmų. Pvz., anarchizmo esmė yra demaskuoti ir nukenksminti valdžią kaip principą, atrasti kitą gyvenimo ir mąstymo būdą nei tas, kuriame tu esi subordinuotas kokiai nors valdžiai. O juk valdžia visur – miesto plytelės įsako tau, kaip žingsniuoti, televizorius sako „įjunk mane“, „Facebookas“ liepia jį patikrinti; jei tu prieš bet kokią valdžią, tau reikia medituoti, kaip suploti viena ranka (iš dzenbudizmo). Anarchistai ne tik medituoja, jie kartais bando tai ir atlikti; kiti medituoja ir moko.
Mes visi esame alergiški skambiems žodžiams. Tai, rodos, yra vadinama postmoderniu jautrumu. Pavyzdys – nesenas įvykis, kai vandalai/aktyvistai perdažė raudonarmiečių paminklą, kad RA didvyriai ir jų kovingos pozicijos būtų supermenais, „McDonald’s“ klounais ir kt. Kai murzininkas rėžė kalbą, kaip mes pardavėme savo Tėvynę (per ES referendumą dėl stojimo) už miltelius ir „Euro“ alų, įrašas atsidūrė „YouTube“, kad naršydami žiopliai, stumiantys laiką kaip aš, galėtų nusistebėti. O dar kažkas įgarsino ta kalba Hitlerį. Jei nematėte, įrašas pagal užklausą „Euroalus“ su Hitleriu išvers jus „iš koto“. Dalykas tas, kad galbūt jo nešvankiai pompastiškas tonas – „O aaakyyys jūsų, tik miltelius!“ – galbūt pats toks radikalo tonas liudija, kad nė jis pats nežiūri į šią naująją pompastiką rimtai.
{youtube}cobZ_aXOX3E{/youtube}
„Diktatūros“ grupė, kurios menkavertė kūryba neseniai pateko į teismų akiratį, irgi yra postmodernus reiškinys, muzikos ir smurtingo siautulio stichija paverstas negebėjimas priimti jokių idealų rimtai. Tačiau kai žmonės, nesuskaičiuojamus kartus klausęsi per ausinukus „Diktatūros“ arba Boyd Rice gabalų, sueina į Kovo 11–osios eitynes, jie gieda visai nepostmodernią „Tautišką giesmę“ ir atrodo visiškai taip pat, kaip jų XX a. pr. kolegos. Tačiau, kalbėdami apie vertybes, jie išsiduoda: vertybės jiems nėra tai, ką jie de facto turėtų, o tai, ką reikia desperatiškomis pastangomis ir nepaisant priemonių atgauti arba įsteigti. Kam? Nes jų nėra! Ir pirmiausia jų stokoja tie, kurie apie jas garsiausia rėkia.
O tuo metu kairė, kurios blizgučiu, žodžiu „revoliucija“, čia mojuoju – kairioji mintis turi ir konstruktyvių pasiūlymų, ir vertybių. „Revoliucija“ mūsų diskurse atsirado, nes kitose – net gretimose – šalyse iš tiesų vyksta revoliucijos – sėkmingos ar ne, – ir JAV liaudis paėmė Kapitolijaus pastatą ir neišėjo, ir Graikijos žmonės apsupo parlamentą, ir buvo tarp ašarinių dujų geltonas šuo.
Specialistai kartoja, kad kapitalizmas yra permanentinė krizė. Paklausius N. Klein atrodo, kad – o ką, jei ir Lietuvos žmonėms, ką tik išmušusiems savo Nepriklausomybę, buvo pritaikyta „šoko doktrina“? Ir pagauni save, kad mintyse ieškai kadaise girdėtų žodžių: „klasių kova“, „buržuazija“, „išnaudojimas“, „revoliucija“. Žodis „revoliucija“, skambus ir griežčiausiai draudžiamas mūsų postmodernaus jautrumo, ne mažiau atbaidantis už miltelius ir „Euro“ alų – tas žodis buvo sakomas apie „Tiesioginės demokratijos“ renginį, nes, rodos, šio skambaus žodžio prisireikė.
Tad kaip galima revoliucija dabar?
Kairė moko. Vietoj ginkluoto pogrindžio ji skaito paskaitas, rodo dokumentinius ir meninius filmus, rengia jų aptarimus. Nes revoliucija turėtų būti teisėtas vyksmas, kai liaudis – visa! – ateina ir steigia savo valstybę iš naujo – žmonės, tapę sąmoningi, galbūt trumpam. Tikrai demokratiška šalis būtų, jei žmonės būtų sąmoningi dabar pat ir ketintų tokie likti, nuolat laikytųsi aukščiausio pilietinio sąmoningumo; demokratiška tikrąja prasme valstybė būtų „permanentinė revoliucija“. Dešinieji gali ramiai miegoti: to negali būti ten, kur nėra pačios liaudies (pvz., kai žmonėms į akis sakoma, kad stiprios profsąjungos kenkia ekonomikai), arba kur ji paskandinta komercinės žiniasklaidos ir pramogų balagano tauškaluose, o pajėgi susivienyti tik trumpam ir tik tada, kai nebėra kur dėtis. Esant tokiai situacijai – kaip norėčiau, kad poryt paaiškėtų, jog buvau neteisus ir ji visai kitokia! – negalima didžioji revoliucija Lietuvoje poryt.
Tačiau, kita vertus, čia esama progos mažajai, asmeninei revoliucijai: pažvelgti, pagaliau pažvelgti į kairiąją idėją rimtai. Demografinė panika, interneto antisemitų gašlūs smurtingi kliedesiai, muzikytė galvoje visą parą, viešasis žvilgsnis, ratuku ieškantis, ko nekęsti, fiktyvios dešimtukų žvaigždės, neseksualios seksbombos, rinkimų šou ir galop televizija, turinti frakciją parlamente, – pagaliau visa tai turi prasmę pažvelgus iš kairiosios perspektyvos. Ši vaiduoklių gyvenama oro pilis atitraukia akis nuo savo pamatų – K.Marxo atskleistos kapitalo dinamikos, kurios panoramoje ne „savi šaudo į savus“, o zombiai ryja zombius.
Ir šis vaizdas mažų mažiausiai išblaivo.
Atgimimas
2007 07 01
