Kai „WikiLeaks“ paviešino juodąją didžiųjų Lietuvos dienraščių veiklos pusę, visai nenustebau. Ne tik dėl to, kad apie ją žinojau. Manau, apie ją žino visi. Lietuvos žiniasklaida sutelkta keliose rankose, nėra monopolizuotas tik internetas, leidžiantis egzistuoti antireketinei žiniasklaidai.
Dar kartą reikia pastebėti – kapitalistas yra žmogus, kuris bus niekšas iki paskutinės savo gyvenimo minutės, net turėdamas daugybę milijonų. Didžiųjų dienraščių „bosai“ yra milijonieriai, nežinantys kur dėti savo pinigus, jais persiėdę jais ir jais springstantys – bet dėl to ne mažiau rajūs.
Žiniasklaidos Didieji elgiasi kur kas šlykščiau už politikus, kuriuos nuolat plūsta jų nukalti ruporai: užuot bandę kovoti su neteisybe (ką jie iš esmės galėtų daryti), jie patys ją kuria. Ko norėti iš kitų? Palyginus su bet kuriuo žiniasklaidos oligarchu, politikai yra tik „pasiturintys“ varguoliai.
Bet ar ši problema yra sisteminė, ar ji visgi asmeninė? Ar gavęs galimybę niekšiškai pasipelnyti, kiekvienas rinksis reketininko kelią? Ar visų taip kritikuojamas kapitalizmas yra visuotinė, ar asmeninė problema?
Jį galima kritikuoti kaip sistemą, bet galiausiai vis tiek norisi pastebėti, kad atsitrenkiame į konkrečius žmones. Akivaizdu, kad užtektų jiems pasikeisti, ir imtų keistis pati sistema. Nes dabar ji laikosi ne ant „taisyklių“, kurias reikėtų sugriauti, bet ant žmonių, kurie patys yra taisyklės.
J. Assange‘as savo asmeniniu pavyzdžiu iliustruoja, kad vienas lauke – tikrai nemažai. Tokių vienetų galima pririnkti daugiau, tačiau jie – akivaizdžios išimtys. Kapitalizmo fenomeno atveju jokiu būdu negalima visos atsakomybės suversti sistemai, ieškoti kaltų anapus gėrio ir blogio konstrukcijų.
Kas gi verčia didžiausius Lietuvos žiniasklaidininkus „sistemiškai“ reketuoti verslininkus? „Dirbti“ su politikais? Kitaip sakant, kas apskritai juos verčia taip elgtis?
Jie neturi išgyvenimo rinkoje problemų. Tai ne amerikietiški korporaciniai psichopatai, kurie privalo elgtis šizofreniškai, kad išliktų rinkoje. Tai visiškai paprastas godumas. Ir būtent tai suka kapitalizmą. Naivu būtų ieškoti „laisvos rinkos“ dėsningumų ir jais paaiškinti, kodėl žmonių išnaudojimą ir vergystę skatinanti sistema taip ilgai negriūva. Jos šaknys – giliau nei atrodo.
Kai milijardieriai B. Gatesas ir G. Sorosas nebesugalvoja, kur dėti pinigus, jie išmeta juos labdarai, bet ir toliau negailestingai visomis išgalėmis didina savo uždarbius. Jų godumas nėra a priori neigiamas ir smerktinas. Bet ar tai ne ta pati logika, kuri – dar kartą pasikartosiu – ir suka kapitalizmą? Ar kapitalizmas nėra godumo sistema, kuri negriūva kaip tik dėl to, kad godumui – daug labiau nei solidarumui ar altruizmui – būdinga nežmoniška jėga ir įkarštis?
Užtektų tokiems geitsiukams ir sorosiukams liautis miegojus po keturias valandas, nors kartą išvykti atostogų – ir kapitalizmo era baigtųsi? Ar kapitalizmas apskritai yra įmanomas be nesveiko, perdėto, beveik išsigimusio troškimo kuo daugiau užvaldyti, pagaminti, uždirbti ir nuveikti? Ar tai nėra iš principo pats nesveikiausias žmogaus sukurtas mechanizmas, kurio esmė – plėstis, kol sprogsi, ir nieko nekeisti, kol dar nesprogai?
Kapitalizmas yra liga. Kaip ludomanija, narkomanija, alkoholizmas, seksomanija ir visos kitos bjauriausios ligos. Ar kas nors pasveiksta, kol nepasiekia kritinės ribos? Lietuvos žiniasklaida pasitaikė kaip įdomus pavyzdys, bet iš principo visas kapitalizmas laikosi ne ant „vos vos“ gyvuojančių verslo struktūrų, o ant ryklių, besočių, nesveikai persirijusių verslų. Todėl, kol nesprogo, jis ir toliau ris, išnaudos, reketuos, prievartaus...
Tikrosios kapitalizmo sėkmės priežastys greičiausiai yra visai ne kokie nors ekonominiai dėsningumai, o tamsioji žmogaus prigimties pusė – jo beribis troškimas kuo daugiau gauti. Gauti bet kokia kaina.
2011 06 12
