Antiklerikalizmas - tai požiūris, kuris priešinasi religinių organizacijų kišimuisi į nereliginį visuomenės gyvenimą. Tai klerikalizmo priešingybė, kada religinės struktūros yra oficialiai arba neoficialiai susijusios su valdžia ir vadina lemiamą vaidmenį priimant valstybinius sprendimus. Antiklerikalizmas pasisako už bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Sekuliari valstybė - nereliginė, bet ne antireliginė - garantuoja įvairių mąstymo sistemų laisvę, kol jos nesikėsina į kitų suverenitetą. Saugo, kad nebūtų primesta viena religinė moralė, kuri, kaip rodo istorija (Europos viduramžiai, islamo šalys), veda atsilikimo ir persekiojimų link. Antiklerikalizmas nukreiptas prieš religinę valstybę, lygiai kaip klerikalizmas pasisako už religinę. Antiklerikalizmas priešinasi ideologiniam totalitarizmui, todėl tampa demokratiškas.
Dažnai jis sutapatinamas su įvairių stereotipų platinimu apie bažnyčios netoleranciją. Iš tikrųjų yra kitaip, nes būtent jis skatina pliuralizmą, toleranciją kitokiam požiūriui ir priešinasi klerikalų išaukštinimui. Klerofobija pavadinčiau ne priešinimąsi jų norui mus valdyti, o nusiteikimą prieš dvasininkiją apskritai.
Klaidinga manyti, kad visos antiklerikalinės asmenybės nusiteikusios prieš religiją. Tarp jų yra daug krikčionių, kurie rimtai priima evangelinę idėją: „Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui". Tokia pati klaida yra tapatinti kovą prieš bažnyčios hegemoniją ir kovą prieš pačią bažnyčią. Kalbant apie Romos katalikų bažnyčios teisinę padėtį, nereikia pamiršti paminėti ir jos struktūros bei istorijos.
Klerikalų privilegijos aiškinamos tuo, kad bažnyčios nariai yra dauguma Lenkijos piliečių. Šiuolaikinės demokratijos modelis reiškia visišką įvairių ideologinių ir religinių organizacijų teisių sulyginimą. Turiu omenyje ne partijas, kurių padėtis priklauso nuo gautų balsų skaičiaus, o įvairias religines organizacijas, ateistų ir agnostikų draugijas, kitų nereliginių filosofijų atstovus. Religijos tema valstybė neturi turėti ką pasakyti. Čia dauguma nevaldo - kaip ir admistracinės politikos, baudžiamosios teisės ar mokesčių atveju. Tai religinio neutralumo idėja.
Lenkijoje aiškiai matoma privilegijuota katalikiškų klerikalų padėtis. Be milžiniškų finansinių dotacijų ir atleidimo nuo mokesčių, jie daro dar ir didelę įtaką politiniams sprendimams. Katalikiško žmogaus koncepcija primetama visiems. Iš kitatikių ir netikinčiųjų sumokėtų mokesčių apmokamas religijos mokymas mokyklose, karinių kapelionų išlaikymas, finansuojama netgi katalikiškų institucijų, persekiojančių mažesnes religines organizacijas, veikla.
Valstybė moka kunigams pensijas, bet neturi jokios galios juos paskirti ar atleisti. Valstybinės mokyklos pateikia mums pasaulį, kuris „skirtas maldai". Dauguma jų parodo tikrovę tik konservatyvizmo šviesoje, kur kontroversija vadinama viskas, kas prieštarauja bažnyčios nuomonei.
Keletą kartų sau ir savo draugams bandžiau suorganizuoti teisiškai garantuojamas etikos pamokas. Teisiškai, nes realiai tokių nėra. Neteisinga, kad visus mokinius užrašo į katalikiškos religijos pamokas, o norint jų išvengti, reikia gauti pažymą iš tėvų. Tai prieštarauja teisių deklaracijoje numatytam laisvam etikos ar religijos pamokų pasirinkimui. Apie etikos pamokas galima tik pasvajoti. Manau, kad religinis verbavimas ir jos pamokos turi vykti pačiose religinių organizacijų patalpose, o valstybinės mokyklos turi mokyti religijotyros, etikos, logikos ir filosofijos.
Informacija, skleidžiama vienos religinės organizacijos, šiuo klausimu gali būti neobjektyvi, juo labiau, kad ta pati organizacija iki šiol persekioja eretikus.
Valstybinėje televizijoje propaguojama tik katalikiška religija, o tai prieštarauja demokratiškumo principui. Kiekviena organizacija turi turėti teisę pasireikšti televizijoje.
Dar vienas klerikalizmo pavyzdys - konfesinė žiniasklaidos retorika popiežių vadinant „Šventuoju tėvu". Popiežius tikrai nėra šventasis tėvas visiems Lenkijos žmonėms, nes čia juk daug nekatalikų.
Valstybinės ceremonijos ir šventės jungiamos su religinėmis. Galiu papasakoti iš savo patirties. Kai įstojau į licėjų, man pasakė, kad visi turės būti mišiose neatsižvelgiant į jų tikėjimą ar netikėjimą. Gimnazijoje kunigas po mano atsikalbinėjimų liepdavo tvarkyti parapijos teritoriją. Po mano iššūkio kelias šiam išnaudojimui buvo užkirstas. Panašus katalikybės ir švietimo painiojimas Lenkijoje yra visuotinis reiškinys. Ar valstybinė mokykla turi teisę liepti mokiniams dalyvauti religinėse mišiose ar dirbti bažnyčiai?
Kunigai Lenkijoje nuolat laikomi kaip „viršesni už įstatymus". Uždengiamos akys net prieš faktą, kad kai kurie iš jų tvirkina vaikus. Lenkiško klerikalizmo pavyzdžius galima būtų ilgai vardinti. Jaučiamas didelis katalikiškos klerikalinės politikos spaudimas. Atgimsta požiūris, kad „tikras lenkas yra katalikas", atimamas lenkiškumo statusas nuo daugelio tautos kūrėjų ir didvyrių, kurie nebuvo katalikai. Klerikalizmas sukuria netolerancijos atmosferą. Daug pasako apie pagonis rašančių Lenkijos dienraščių ir televizijos antraštės: „Mušk pagonį!"
Platinamas melas, kad daug daugiau nei 90% Lenkijos gyventojų yra katalikai. Pagal statistikos dapartamentą 2004 m. Lenkijoje buvo 34,5 milijono katalikų. Tuo tarpu šalies gyventojų skaičius - apie 38,5 milijono, vadinasi, katalikai sudaro apie 89,5% visuomenės. Likę keturi milijonai nususiję su tikėjimu net pagal oficialius dokumentus. Daug pakrikštytų žmonių savęs nebesieja su religija. Mano tėvas ir senelis irgi buvo pakrikštyti kaip katalikai, bet dabar yra protestantai. Tarp jų dar reikia išskirti asmenis, kurių sąryšis su bažnyčia apsiriboja krikštynomis - komunija - vestuvėmis - laidotuvėmis. Yra ir rimtai praktikuojančių. Pastarieji nesudaro net pusės visuomenės. Mano įsitikinimu, nepraktikuojantys katalikai yra kaip „nerūkantis rūkaliai". Pagal apklausas 50% piliečių nesutinka su pagrindiniais katalikų bažnyčios socialinio mokymo aspektais abortų, kontracepcijos, eutanazijos klausimais. Katalikiška visuomene mes esame tik iš dalies, bet katalikų represijos nesiliauja.
Daugumos lenkų religingumas yra bandos efekto padarinys, bijoma bent kažkaip pažeisti šią normą. Lenkijoje vyrauja didelis Jono Pauliaus II kultas, bet beveik niekas nesuvokia, ką tokio iš tikrųjų padarė popiežius.
Visiškas melas sakyti, kad Lenkija yra krikščioniškas kraštas. Nėra pas mus nei tokios abipusės pagarbos ir meilės, daugiau prietarai ir neapykanta. Bažnyčia moko mus savo pavyzdžiu, kaip siekti tik pinigų. Didėja nusikalstamumas ir korupcija. Biblijos pažinimas itin žemo lygio. O gal krikščioniški požymiai yra įsigalėjęs antisemitizmas ir alkoholizmas? Lenkijos žmonių gyvenimas neturi nieko bendro su krikščionybe, tik religinius ritualus.
Bažnytiniai ideologai sako, kad Vakarų civilizacija siekia nukrikščioninti Europą. O aš klausiu: kada Vakarai buvo krikščioniški? Galbūt viduramžiuose, kai absoliučią valdžią turėjo bažnyčia? Klerikalai kvailino visuomenę, atvertinėjo ugnimi ir kalaviju. Tarp jų valdomų tautų plito prietarai. Po viduramžių, kai bažnyčia truputį atsipeikėjo, valdžią iš dalies perėmė protestantai, bet krikščioniškų idėjų neatsisakė, karaliavo išnaudojimas, vergija ir kolonializmas.
Dabar mes gyvename pokatalikiškoje Europoje, išlaisvintoje nuo jos hegemonijos. Deja iki to idealo mums dar toli.
Katalikiškos Lenkijos mitas nepateikia gerų argumentų prieš valstybės atskyrimą nuo bažnyčios. Mes turime gilių tradicijų, kurios visiškai nesusijusios su katalikybe. Rey'us, Boy-Zelenskis, Przebyszewskis, Tuwimas, Kotarbinskiis, Miloszas buvo atitolę nuo katalikiškos tradicijos, tačiau jų kultūrinis indėlis yra milžiniškas. Antiklerikalizmas Lenkijoje nėra nieko naujo. Dar Andrzejus Frycz-Modrzewskis, laikomas lenkiškos demokratijos tėvu, propagavo bažnyčios ir valstybės atskyrimą ir klerikalų apmokestinimą. Šio Renesanso mąstytojo mintys lieka užmirštos. Šiandienos politika artimesnė viduramžiams...
Versta iš Lenkijos laisvamanių draugijos puslapio www.racjonalista.pl
Vertė Bitininkas
Siūlomas pasiskaityti tekstas:
Kremliaus palankumas stačiatikių bažnyčiai
