„Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“ ir... na na na ir na na – ups! – kažką supainiojau, pamiršau himno žodžius, – bet pabaiga tokia – „...vienybė težydi“. Žinoma, galėjau prieš rašydamas pagooglinti, bet tuomet nebūčiau nuoširdus. Įdomu, jeigu kas padarytų tyrimą – kiek iš tiesų lietuvių žino pirmąjį savojo himno posmelį.
Esu beveik tikras, kad ne tik dauguma skinų, kurie kovo 11-ąją Gedimino prospekte Vilniuje riaumojo „Lietuva – lietuviams“, bet ir dauguma kitų save patriotais laikančių tautiečių viso Lietuvos himno taip pat nesugiedotų.
Teisybę pasakius, mūsų himnas mane verčia – ne, ne vemti – žiovauti. Lygiai taip pat, kaip ir giedant „Ilgiausių metų ilgiausių“. Bet šiuo atveju bent žinau priežastį – gimtadienio proga ilgiausių metų linkima sulaukus dvyliktos, vidurnaktį, kai visi gerokai apgirtę ir apsnūdę, dažnai tik belaukiantys, kad greičiau ateitų ta dvylikta (na, kaip išeisi nesugiedojęs „Ilgiausių metų“!), būtų iššautas šampanas, ant torto uždegtos ir užpūstos žvakutės, o tuomet, atlikęs pareigą, jau galėtum eiti namo į lovą. Matyt, prisimindamas tokius momentus dabar, kai beišgirstu „Ilgiausių metų“ ar net „Happy birthday to you“ – nesvarbu, kuriuo dienos metu tai būtų, – po žodžių „ilgiausių metų ilgiausių“ (net ir dabar rašydamas) pradedu žiovauti.
Bet kodėl ir išgirdus „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“ taip pat ištinka žiovulio priepuolis? Kur čia šuo pakastas? Ar melodija migdanti, nuobodi, „neužvedanti“, ar žodžiai neįkvepiantys, ar gal kokia kita priežastis? Keista, juk skambant daugelio kitų šalių himnams (kad ir per TV įvairių tarptautinių varžybų pradžioje) žiovulys nekamuoja, o klausantis Lietuvos himno, kažkas (kas?) pasąmonėje signalizuoja – nuobodu, neverta dėmesio, netikra, laikas eiti miegoti. Gal žodžius užmiršau neatsitiktinai – juk labai dažnai neprisimename to, ko nenorime prisiminti. Dėl tokio savo užmaršumo pasinaudojau berods J. Joyce‘o „Uliso“ herojaus žodžiais, pasiteisinu sakydamas, jog nenoriu apkrauti galvos ir prisimenu tik idėjas bei sensacijas.
Galbūt pagrindinė himno idėja – siekti vienybės – ir bus ta priežastis, verčianti žiovauti? Juo labiau, ne tik himno žodžiai, bet kokios kalbos apie tautos vienybę kelia nuobodulį ir sukelia atstūmimo reakciją. Ir ne tik todėl, kad „takais dorybės“ šiais laikais niekas nevaikšto, kad Lietuvos „vaikai“, ypač tie valdžioje esantys, dirba ne žmonių, bet dažniausiai savo asmeninei gėrybei, o iš praeities stiprybės semiasi nebent neonaciai, kurie kasmet tai demonstruoja Kovo 11-osios „šventinės" eisenos metu.
Vinco Kudirkos palinkėjimas „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ telieka palinkėjimu. Jei ir buvo ji kada sužydėjus, tai jau senų seniausiai peržydėjo, nes vienybė visada trumpalaikė, trapi ir nepatvari. Ji trunka tol, kol pasiekiamas koks nors tikslas. Bendrų pastangų dėka pasiektos pergalės vaisius dažniausiai suskumba nusiraškyti nedaugelis. O po to – sudie, vienybe.
Ilgalaikė žmonių „vienybė“ tėra butaforinė ir tegali būti prievartinė. Sovietų Sąjungos, Kinijos, Šiaurės Korėjos ir daugelio kitų diktatoriškų režimų pavyzdys tai patvirtina. Jeigu tiktų toks palyginimas su žydinčiais augalais – tai vienybė nebūtų nei annual (vienmetis), nei kasmet pražystantis perrenial (daugiametis) augalas, o toks, kaip šią velykinę savaitę Bazelio botanikos sode pirmą kartą per septyniolika metų pražydęs Titan Arum (lot. Amorphophallus titanum). Šie endeminiai tropiniai augalai, kurių kvapas primena pūvantį lavoną, išskleidžia žiedus labai retai, ypač nelaisvėje (botanikos sode) – kartais tik kartą vienos kartos gyvenime. Paskutinį sykį toks augalas Šveicarijoje buvo pražydęs prieš 75 metus. Tad tie, kas skelbia, jog Lietuvoje yra ženklų, kad gal jau skleidžiasi nauji vienybės pumpurai, arba save apgaudinėja, arba taip elgiasi dėl kokių nors išskaičiavimų. O tie, kas tuo patikės, turės nusivilti.
Vienas tokių optimistų elektroninės knygos „Lietuvio autoportretas: intelektualinė provokacija“ autorius istorikas Aurimas Švedas. Pristatydamas knygą, „Delfi“ konferencijoje jis teigė, kad, analizuodamas vox populi tipo tekstus internete ir interneto komentarus, jis padarė išvadą, jog tautos tapatybė nuolat kinta, tačiau visus jungia noras surasti bendrą valstybės idėją, kuri suvienytų.
Drįsčiau tuo abejoti. Pakanka paskaityti komentarus po velykiniu D. Grybauskaitės palinkėjimu „Tegul Velykos suburia visus drauge“, kad sužinotum žmonių nuomonę. Tačiau jei ir sutiktume, kad visi tik ir ieško bendros idėjos, kodėl jos iki šiol neranda? Tiesa, kad nuolat girdime pabėdojimus, kokie lietuviai nevieningi, o „Du lietuviai – trys partijos“ jau seniai tapę tautos folkloro dalimi.
Bet ar tai jau taip blogai? Ir kam tos vienybės labiausiai reikia? Atsakymą rasime greitai, jeigu įsiklausysime į nuolat iš aukštų tribūnų girdimus raginimus būti vieningiems. Pasak jų, tik būdami susitelkę, visi kartu verždamiesi diržus ir aukodamiesi bendram labui galėsime įveikti krizės padarinius. Seniai patikrinta praktika – „skaldyk ir valdyk“ – šiandien vis dažniau keičiama į „vienyk ir valdyk“. Tiek atskiros valstybės gyvenime, tiek ir pasauliniu mastu.
Tiems, kurie sukaupę ir siekia didinti kapitalą, paranki vienybės idėja, ir jiems visai nesvarbu, ar tai bus „stabilūs“ režimai, kur gyventojai „vieningai“ paklūsta diktatoriui, ar suvienyta Europa. Netgi Jungtinių Tautų Organizacija dažniausiai tarnauja tiems, kurie turi galios. Labiausiai vienybė reikalinga tiems, kam priklauso valdžia. Lietuva čia ne išimtis.
Tie, kurie paniškai bijo prarasti valdžią, bet kokią kritiką savo atžvilgiu vadina tautos skaldymu ir kenkimu valstybei. Jie desperatiškai ieško, kas galėtų nuraminti nusivylusius Lietuvos gyventojus ir suteiktų jiems viltį. Ieškant patrauklios idėjos, juos bandoma užliūliuoti ateities vizijomis – tokiomis kaip „Lietuva 2030“ arba vėl ir vėl stiprybės pasisemti siūloma iš praeities – tiek idealizuojant smetoninę Lietuvą, tiek primenant tūkstantmetę „didvyrišką“ tautos istoriją.
Kai kam jau nebepakanka Mindaugo su Gediminu ir Vytautu, kurie vienijo lietuvių tautą užkariaudami kaimynų žemes, jie bando kapstytis dar giliau ir fantazuoja apie „sarmatų sugrįžimą“. Neseniai „Delfio“ skyrelyje „Politiko akimis“ vienas politiku save vadinantis autorius, tikėdamasis prezidentės paramos ir dėmesio, rašė: „Sarmatija – tai šalis (nebūtinai tokia valstybė, kaip kad apibrėžiama šiandien), kurioje gyvenančius žmones vienija tai, kad jie turi sarmatą. Štai ir viskas. Kaip tik šis veiksmas, o ne jo priešingybė – priešprieša ir skaidymasis – gali ir turi tapti mūsų tautos gyvenimo šerdimi.“
Visa tai, kaip ir įvairūs Globalios Lietuvos atradimai, Lietuvos įvaizdžio pasaulyje kūrimai, lietuvio tapatybės formavimai – valdančiųjų ir jiems tarnaujančių sumanymu turėtų kelti pasididžiavimą savo tauta, ugdyti patriotizmą, telkti ir vienyti lietuvius. Šių idėjų autoriai nenori prisiminti, kokie pavojai slypi vienijantis tautos, tautiškumo pagrindu, nors tai puikiai visiems žinoma iš istorijos, o ir šiandieninės tendencijos parodo, kaip greitai tautiškumas transformuojasi į nacionalizmą ar net neonacizmą. Tai turėtų priminti vien faktas, kad Lietuvoje Hitlerio gimtadienio proga keliamos nacių vėliavos, iškabinami plakatai su užrašais „Juden raus“.
Beje, ar nekeista, kad karščiausi lietuvių vienybės šalininkai, tarp kurių ir tie, kurie skandavo: „Lietuva – lietuviams“ ir „Juden raus“, pasitaikius progai pateiks pavyzdį – pažiūrėkit, kokie žydai vieningi! Pavyzdys daugeliui įkvepiantis, bet net ir tokia „vienybė“ žydų neišgelbėjo, o galbūt ir buvo viena iš holokausto priežasčių. O ar ne žydų vienybė šiandien suteikia kančias milijonui į Gazos getą uždarytų palestiniečių? Ne, TOKIOS vienybės tikrai nenorėčiau.
Tiesa, pastangos ir vėl vienyti žmones tautiniu pagrindu nėra vien žydiškas ar lietuviškas fenomenas. Panašūs procesai vyksta daugelyje šalių. Pastaruoju metu vis dažniau atvirai nacionalistinės partijos pasiekia laimėjimų ir išrenkamos į parlamentus daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Europiečiai turi apie ką pamąstyti, jei net Suomijoje per pastaruosius parlamento rinkimus nacionalistinė, prieš emigrantus pasisakanti „Tikrųjų suomių“ partija tapo trečia daugiausia balsų gavusia partija.
Kam nacionalizmas iš tiesų naudingas, jiems galėtų priminti aktualumo nepraradusios rašytojo Rudolfo Rockerio jau prieš šimtą metų išsakytos mintys: „Nacionalizmas yra paprasčiausiai nepajėgus atnešti laisvę ir gerovę visai visuomenei. Dar blogiau – nacionalizmas slepia socialinę nelygybę ir neteisybę po vadinamosios „Tautos“ skraiste. Nacionalizmas teigia, jog svarbiausia būti vieningiems vardan bendro tautos intereso, tuo tarpu tos „vieningos tautos“ atstovai dažnai turi labai mažai bendro dėl visuomenėje egzistuojančių socialinių klasių ir hierarchijų. Tai viso labo fikcija, kurią vietinis valdantysis elitas pasitelkia, kad galėtų įgyvendinti savo ambicijas – valdyti ir išnaudoti „savo tautą“ „savo valstybės“ teritorijoje/“ Visa XX a. nacionalinių valstybių kūrimosi ir raidos pasaulyje istorija tai patvirtina.
Tačiau ir vienijimasis ideologiniu pagrindu taip pat nėra išeitis. Dar visai neseniai Lietuvoje girdėjome žodžius „Partija ir liaudis – vieningi“. Tik dvidešimt metų atgal šūkis „Visų šalių proletarai vienykitės“ būdavo užrašomas kiekvieno laikraščio pirmame puslapyje. Ką reiškė tokia vienybė, gerai prisimena visi, kurie tai pergyveno. Taigi, kai Dubline per protesto demonstracijas žygiuojant trockistams išgirstu skanduotę „Workers united will never be defeated“ („Susivieniję darbininkai niekada nebus nugalėti“), pagalvoju, kad tik Vakaruose, kur žmonės savo kailiu nepatyrė, kokie tie „socializmo“ (o iš tiesų – valstybinio kapitalizmo) „pranašumai“ dar gali atsirasti tikinčių, kad susivieniję darbininkai pajėgūs sukurti naują visuomenę, užtikrinančią geresnį gyvenimą sau ir kitiems.
Apie vienijimąsi religiniu pagrindu net nesinori kalbėti. Toks vienijimasis geriausiu atveju gali pagimdyti tik paklusnius ėriukus, kuriuos labai lengva ganyti, o blogiausiu – fanatizmą, neapykantą kitos religinės bendruomenės nariams ir beprotybę. Pavyzdžių yra daugiau nei galima įsivaizduoti. Pakanka paminėti Rugsėjo 11-osios košmarą Niujorke, kai lėktuvai į dangoraižius dvynius trenkėsi krikščionybei ir judaizmui giminingos islamo religijos (arab. islamas reiškia paklusnumą) nariams šaukiant „Dievas visagalis“.
O ką turėtų suvienyti Vakarų demokratijos, kaip vienintelės ir nepakeičiamos visuomenės tvarkos, idėja, kai jos eksportas į kitas šalis, prisidengiant laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių gynimo pretekstu, vykdomas su tankų bei bombonešių pagalba?
Bet liūdniausia, kad bet koks vienijimasis, nežiūrint to, kokiu tikslu vienijamasi, pasibaigia tuo, kad netrukus iškyla vis naujos užtvaros, vis naujos sienos. Kaip pastebėjo buvęs „Pink Floyd“ grupės lyderis Rogersas Watersas, nuo tada, kai buvo sukurtas garsiausias jo kūrinys „Siena“ („The Wall“), beje, su grupe jį atliko ir ant sugriautos Berlyno sienos, pasaulyje niekas nepasikeitė. Prieš keletą savaičių duodamas interviu „The Sunday times“ jis sakė: „Yra siena tarp turtingųjų ir vargšų, tarp pirmojo ir antrojo pasaulių, naujojo pasaulio ir senojo pasaulio, ir yra sienos, kurios dalija žmones dėl priklausymo skirtingoms religinėms bendruomenėms ar dėl ideologinių skirtumų. Ir štai mes gyvename pasaulyje, kuriame dėl šių skirtumų esame vienas nuo kito atskirti.“
Kokia vienybė tarp žmonių gali būti tokiame pasaulyje? Ar gali būti vienybė tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp išnaudotojų ir samdinių? Tarp katalikų ir laisvamanių, tarp gėjų ir homofobų? Ar gali būti vienybė tarp „runkelių“ ir „elito“? Tarp vagies ir apvogtojo? Tarp emigrantų ir likusiųjų Lietuvoje? Jos nėra ir būti negali. Manau, jog jau seniai laikas tokių siekių atsisakyti ir pripažinti, kad žmonės yra skirtingi. Viltys, kad įmanoma surasti kažkokią bendrą vienijančią idėją, tėra tik iliuzija.
Bet ar ne per žiauru atimti iš žmonių viltį, kad štai ateis gelbėtojas, pasiūlys vienijančią idėją, ir visi bendromis pastangomis paruošime dirvą tam, kad po dvidešimties metų Lietuvos žemėje visus keturis metų laikus sodai žydėtų, kad neliktų skurstančių ir badaujančių, o ši žemė išaugintų ir prinokintų tris (?) Nobelio premijos laureatus. Tuomet iš jos niekas nebūtų verčiamas išvykti ir visi trokštų į ją sugrįžti kaip į tą biblinę „Pažadėtąją žemę“, kurioje mus vienytų alus ir krepšinis?
Nemanau, kad turėčiau teisintis dėl to, jog bandau tautiečiams atverti akis. Tikiu, kad kai kam tokios pažiūros gali pasirodyti individualistinės, kapituliantiškos, persismelkusios fatalizmu ir todėl pavojingos visuomenei. Žinau, kad iš jų būtinai sulaukčiau klausimo – kas, jei ne vienybė, galėtų padėti spręsti vis naujus ir naujus iššūkius, su kuriais susiduria ne tik Lietuva, bet ir ištisi regionai, viso žemės rutulio gyventojai?
Trumpas atsakymas, nes tai per plati tema šiam kartui, galėtų būti toks: vienijimą ir vienijimąsi turėtų pakeisti priešingas veiksmas – skaldymasis į mažesnes bendruomenes ir nehierarchiniai santykiai tarp žmonių. Bet apie tai gal kitą kartą. O kol kas pakaks ir to, jei kas nors atsikratys iliuzijų ir, išgirdęs raginimus vienytis, bent pagalvos – o kam tai naudinga?
2011 05 06
