Neaiškinsiu, kaip man papuolė „Liberalų žinios”, tarkim, radau jas pašto dėžutėje...
Taigi vartau „gliancinį“ liberališkų žinių laikraštuką (mėnraštį). Tituliniame – interviu su A. Zuoku. A. Zuokas nuotraukoje veik supanašėjęs su R. Paksu: standžiai sučiauptos lūpos, ryžtingas žvilgsnis, o antraštėje – šūkis: „Politinės kovos laimimos rinkimuose, o ne teismuose“, tekste – verksmingas apgailestavimas dėl korupcijos ir oligarchijos įsigalėjimo...
Toliau eina tekstai apie liberalų kovą už valstybės ir visuomenės interesus, memorandumai ir šūkiai, šūkiai, šūkiai...
„Kurkime, kad būtume laisvi ir laimingi!“ Atrodytų, kad taip šūkauja „gerbiamas“ Kultūros ministras J. Jučas. Bet ne, šis „kūrybos, laisvės ir laimės“ šauklys – apvalainas bankininkas iš Prienų, rinkimų apygardos Nr. 67 kandidatas. Žada Jiezne ir Balbieriškyje renovuoti vandentiekį, Prienuose pastatyti futbolo aikštę su tribūnomis ir modernizuoti gatvių apšvietimą. Na, šiandien viskas yra kūryba ir „verslo menas“...
Kultūros ministras, liberalas J. Jučas „įmaketuotas“ rubrikėlėje „Mūsų ministrai“, po kuklia antrašte – „Liberalų ir centro sąjungos indėlis į kultūrą“. Arba Lietuvos liberalai keistai suvokia liberalizmą, arba kultūrą, nes jų deleguotas ministras savo pasisakymuose tiesiog trykšte trykšta pasididžiavimu – savo, kaip pinigų skirstytojo, funkcijomis. Ir tikrai, J. Jučas turi kuo „didžiuotis“, nes centralizuota kultūros finansavimo sistema ir kultūros politikos stagnacija, kuri siekia sovietų laikus, prie J. Jučo dar labiau sutvirtėjo ir dar niekad Kultūros Ministerija nebuvo tokia nedraugiška nevyriausybinėms organizacijoms, nevalstybiniams teatrams, laisviems kūrėjams. Labiausiai liberalų puoselėjamas renginys, anot straipsnio, nustebsit – „Dainų šventė“... Va čia tai liberalizmo viršūnė – visaliaudinė, beveik proletariška linksmybė su klumpėmis... Norisi paklausti: o kaip tada J. Mekas ir jo skrybėlė, kaip Gugenheimas? Apie tai nė žodeliu neužsiminta... Nepasididžiuota ir labai liberaliu J. Jučo palinkėjimu skurstantiems Lietuvos menininkams: „važiuot skint pomidorų į Ispaniją“.
Na taip, laikraštis propagandinis... Bet vis tiek nereiktų taip persistengti „susiliejant su liaudimi“...Ypač kultūros ministrui.
Štai klasikinio liberalizmo frakcijos pirmininkas Vytautas Kvieska lieka ištikimas Adamui Smithui ir savo teoriniame straipsnyje „Laisvosios rinkos nematoma ranka“ pliekia funkcionierius, pinigų ir resursų perskirstymą per mokesčius ir centralizuotą valstybės aparatą. Aiškiai dėsto, kad jei kam atiduodi savo pasirinkimą laisvai leisti pinigus, tai atiduodi ginklą, o blogiausia tą ginklą atiduoti valdžiai... Jis net iliustraciją kartu su dizaineriu nupaišė, kad idėjas įtikinamiau perteiktų (žr. apačioje). Darbštuolis!
Laikraščio gale – sportas ir anekdotai. Tik sunku suprasti, kur prasideda sportas, o kur –anekdotai. Pvz., didelė pilvotų „LiCS“ krepšininkų komandos nuotrauka, Švarcnegeris sveikina naują LiCS narį Ž. Savicką...
Prieš rinkimus niekas nebejuokina ir net nebestebina. Keista tik viena: šio propagandinio laikraštuko redaktorė – jaunutė mergaičiukė Indrė, o ne koks, pvz., Andrius Užkalnis. Šis arogantiškas liberalizmo trubadūras tikrai nusipelnė tapti tokio originalaus leidinio redaktoriumi. Užtenka pamatyti vien jo straipsnių „Lietrytyje” antraštes: „Pamoka „viešojo intereso“ gynėjams apie teisinę valstybę", „Didžiausias runkelio siaubas – Lietuva kaip UAB”, „Kaip pelningiau pardavus Lietuvą?” Tikrai svarus indėlis į liberalizmo sklaidą, tik, deja, šio „rašytojo“ originalumas, matyt. neįperkamas nei liberalams, nei centristams, o gal jie tiesiog nuskurdo, netekę tos „nematomos rankos“ Vilniaus savivaldybėje?
Nijolė Veksaitė
