Vis dėlto supratau, kad gimiau ne laiku, nes mano pasaulėžiūra formavosi būtent tuo metu, kada nuvalkiotą žodžių junginį „žodžio laisvė“ mažai kas vartojo, tačiau turėjo galimybę susidaryti savo nuomonę pagal informaciją iš kelių nepriklausomų šaltinių.
„Komjaunimo tiesa“, „Tiesa“, ką tik pradėtas leisti „Atgimimas“, kultiniai rusiški „Ogoniok“ ir „Literaturnaja gazeta“... Viskas alsavo gyvybe, pozicijos kirtosi, vertinimai skyrėsi, o dažnas straipsnis buvo aptarinėjamas net ir visiškai „žalių“ mokinukų, kol prasidėdavo tikrų tikriausios muštynės. Realios suaugusių kovos buvo aršesnės nei šių dienų virtualūs „mūšiai“ naujienų portalų komentaruose.
Pasakysite, kad anuomet irgi buvo daug melo, pernelyg šiurkščių pasisakymų ir įvairių politinių grupuočių propagandos? Bet viskas vis tiek buvo tikra, nes po melo sekdavo viešas paneigimas, po vienos pusės griežto pasisakymo – kitos pusės atsakas, o pozicijos konkuravo.
Laisvesnio žodžio upės tėkmė pamažu pradėjo lėtėti, kol pagaliau viskas ėmė virsti jei ne dvokiančia pelke, tai bent nuodinga augmenija apaugusiu dumblinu tvenkiniu, į kurį kartais įmetamas duonos gabalėlis, kad būtų galima stebėti, kaip dėl jo pešasi karosai. Veiksmas vyksta krantais apribotoje erdvėje ir priklauso nuo tvenkinio šeimininko noro pamaloninti katiną šviežiomis žuvelėmis.
Kiek mes kratėmės dvigubo o gal net trigubo kalbos „filtro“, kuomet vieni žodžiai ir vienos mintys buvo skirtos vartoti viešumoje, kitos – pažįstamų tarpe, o trečios galėjo būti paviešintos tik labai artimų draugų tarpe. Tiems, kas tarybiniais laikais taip ir nespėjo susirgti savicenzūros liga, apskritai neįprasta apsidairyti prieš ištariant tai, ką jie galvoja, ar pavartyti kodeksų knygeles prieš ką nors rašant. Na, o gimusiems po lūžio laikotarpio, kuriems jau buvo nuolat kartojama mantra apie „demokratine Lietuvą“, apskritai net nekyla mintis, kad egzistuoja teisės aktai, su kuriais gali tekti susipažinti per prievartą.
Gerai, jei prieš ką nors viešai pareikšdamas spėji prisiminti V.Landsbergio mėgstamą „Kas galėtų paneigti?“ arba pavojingos minties pabaigoje padedi klaustuką. Šie magiški veiksmai tikrai pagerina miegą, o kitą dieną padidėja tikimybė, kad viskas vyks kaip suplanavai ir lankysiesi tik ten, kur esi numatęs apsilankyti, ir nebendrausi su tais, su kuriais sava valia mažai kas norėtų bendrauti.
Sakote sutirštinu spalvas? Gal tikrai viskas tėra mano vaizduotėje? Gal aš, nedėkingas žemės kirminas, neįvertinu, kad tie protingesni, išmintingesni ir apskritai visomis prasmėmis labiau nusipelnę tiesiog rūpinasi mumis nesusipratėliais ir saugo mūsų ramybę tik todėl, kad neatsirastų baisaus priešo, kuris kėsinsis ją iš mūsų atimti.
„Valstybė – tai aš“, – ištarė Liudvikas XIV-asis. „Valstybė – tai mes“ , – pareiškė išmintingasis lietuviškas teismas ir paskyrė tūkstantinę baudą tam, kuris taip, kaip mokėjo, parašė tą, ką galvoja, – juk ne kiekvienam duotas talentas įvilkti kampuotą mintį į nuobodų paminkštintą rūbą. Beje, ar laiškas buvo pasiekęs adresatą? Ne. Bet ar tai svarbu, žinant, kad tapti nusikaltėliu galima net neišsiustus laiško. Tereikia, kad budri „pilietiškai“ nusiteikusio individo akis užkliūtų už netinkamo teksto, pakliuvusio tarp popierių, atneštų į kopijavimo saloną. O, tos budrios akys! Kiek jų mus stebi – vienos iš pareigos, kitos dėl pinigų, o trečios tik dėl to, kad mano, jog knisti, fiksuoti ir skųsti yra pilietiškumo apraiška.
O kur dar biurokratiškai bukaprotiškas siekis trūks plyš pakilti nors per vieną karjeros laiptelį. Kiek „maištininkų“, „liaudies priešų“, „teroristų“ buvo išaiškinta ir neutralizuota vien tik todėl, kad reikėjo surasti maištininką, liaudies priešą ar teroristą. Žodžiai „mes išaiškinome“ skambėjo ir vis tebeskamba. Jei ir toliau nesiliausime begėdiškai ploti rankelėmis išgirdę apie eilinį „išaiškinimą“, ateis laikas, kuomet mus pačius „išaiškins“. Kai esi „išaiškintas“, nebesvarbu, kokie buvo tavo tikrieji motyvai. Neseniai buvo iškelta apie 100 bylų už komentarus, kurių dalis buvo tik paties straipsnio citatos. Visai neseniai pilietis, pavadinęs miesto merą taip, kaip ir derėjo ji pavadinti, buvo „išaiškintas“ ir nubaustas, nors ir tariamai neteisingai pavadintasis netrukus atsidūrė už grotų.
Suprantu puikiai, kad atsiras tokių, kurie pasakys, kad menka bėda, jei vienas kitas išsišokėlis ir atsidurs po teisėsaugos presu. Jis kaltas, nes nesusivaldo, yra kvailas, mažaraštis ar šiaip negudrus iš prigimties. Bet ar naivus tiesmukumas yra nusikalstamas? Be to, būkime realistai – dar nebuvo valstybės, kuri, įžengusi į stagnacijos laikotarpį (o Lietuva yra akivaizdžiai stagnuojanti arba net regresuojanti valstybė), nepradėtų ieškoti tariamų vidinių priešų.
Žurnalistas galėtų pasakyti, kad jo laisves saugo įstatymas, pilietinis aktyvistas galėtų viltis, kad jį užstos bendraminčiai, bet nėra jokios garantijos, kad sistema, išmokusi tinkamai „sumalti į miltus“ pavienius išsišokėlius, toliau netobulės. O ji juk tobulėja. Jau nepakanka senų baudžiamųjų straipsnių, turėjusių riboti tiesioginį kurstymą, jau atsirado straipsnių, kurie skirti kovoti su tam tikra nuomone ar vertinimu. Tad neverta džiūgauti, jei oponentas kalamas prie kryžiaus dėl žodelio „neva“. Nežinia, koks žodis, galbūt net ištrauktas iš konteksto, bus panaudotas prieš mus.
Monstras, vadinamas „teismų praktika“, jau kuria tokius traktavimus, kurie leis be vargo apriboti laisvę bet kuriam viešai kalbančiam ar rašančiam, jei tik šis taps neparankus. O mes? Šiandien viena pusė „nemato“, kaip buvo pasielgta su P. Stankeru, kita pusė – su A.Paleckiu, o visi kartu nemato dešimčių bylų prieš paprastus piliečius, leidusius sau pavartoti draustiną žodį ar teiginį interneto komentaruose.
Parodykite man nors vieną smulkesnį baudžiamąjį nusižengimą, už kurį jau pirmą kartą būtų skiriamos tūkstantinės baudos ar net prašoma realios laisvės atėmimo bausmės? Spėju – kad ir kokioje prastoje šeimoje žmogus beaugtų, jis suvokia, kad vogti yra nusikaltimas, už kurį baudžiama. Bausmė už vagystę turėtų būti griežtesnė nei už BK straipsnius, kurie gali būti pasitelkiami siekiant susidoroti su netinkama nuomone. Tačiau neteko girdėti, kad pirmą kartą nedidelę vagystė įvykdęs asmuo būtų „apdovanotas“ tūkstantine bauda, tuo tarpu „politinių“ nusižengimų atveju baudos visuomet būna didelės. Atsitiktinumas? Tikrai ne.
Agresyviai paklusni dauguma... Ji formuojasi tuomet, kai nelieka vietos jokiai kitai nuomonei, išskyrus tą, kurį diegiama „iš viršaus“. Kas tas „viršus“ vakar ir šiandien? Vakar – tai partinė nomenklatūra, šiandien – tai galios centrai, sudaryti iš tos pačios nomenklatūros ir jų finansinių rėmėjų. Nesant principinių skirtumų tarp šių galios centrų, galima drąsiai teigti, kad jie turi bendrą poziciją valstybės valdymo, jos tolesnės raidos ir piliečių padėties klausimais. Atitinkamai mes visiškai drąsiai galime kalbėti apie dabartinių politinių grupuočių bendrai kuriamą, diegiamą ir saugomą vertybinę skalę Lygiai taip pat, lyg kalbėtume apie vienpartinius TSRS laikus.
O jei dar įvertintume, kad pereinant nuo vienos politinės sistemos prie kitos ir, rodos, griūnant visiems valdymo mechanizmams, teismų sistema išliko beveik nepasikeitusi? Uždaras, apsaugotas nuo atsakomybės ir nuo pašalinio dėmesio prievartos įrankis, sukurtas pagal autoritarinės valstybės modelį, priima „reikiamus“ sprendimus ir šiandien.
Taigi turime konstrukciją, kurioje valdančios grupuotės kuria teisinį pagrindą, o teismai pataiso „silpnas“ įstatymų vietas ir, pasitelkę „teismų praktiką“, sudoroja tuos, į kuriuos tos pačios valdančios grupuotės parodė pirštu ir pasakė „čiupk“. Nusižengėlius iki teismo pastato savo nasruose atneša teisėsaugininkai, kurie irgi puikiai supranta, kad politinei konjunktūrai reikalaujant iškelti kuo daugiau tam tikros rūšies bylų, taip ir privalu daryti.
O virš viso to tabaluoja LR Konstitucija, kurią galėčiau palyginti su vienuolyno iškaba, per klaidą pakabintą virš viešnamio durų. Paskaitai – ir ramiau ant širdies pasidaro. Svarbiausia, kad neatsirastų tų, kurie norėtų parodyti iškabos neatitikimą pastato turiniui. Na, o jei ir atsiras, visuomet galima paaiškinti, kaip dera viską suprasti ir tą paaiškinimą įtvirtinti jei ne amžiams, tai bent iki aiškintojo kadencijos pabaigos.
Pilietis, netekęs galimybės skaityti, klausytis ir lyginti, neteks ir galimybės sužinoti, kad egzistuoja kita pasaulėžiūra, kitokia nuomonė ir tam tikri istoriniai faktai, kurių nevalia minėti. Jis šventai įtikės, kad komanda „čiupk“ visuomet duodama teisingai, o „išaiškintasis“ yra priešas ir tautos išdavikas. Kad geriausias būdas susitvarkyti su oponentu – jį sunaikinti.
Tada ir sužydės vienybė.
2011 m. vasario 9 d.
