Artėjant rinkimams atsiranda iniciatyvų, kaip priversti valdžią tarnauti žmonėms. Pavyzdžiui, viena iš jų – Nepartinio Demokratinio Judėjimo iniciatyva, pareikalaujant iš savivaldybių tarybų narių ataskaitų už nuveiktus darbus. Tokios ataskaitos būtų visai gera iniciatyva demokratinės tvarkos trūkumams šalinti. Šiandien situacija Lietuvoje yra daug rimtesnė.

Demokratijos simuliakrai

Turime tik demokratinės tvarkos simuliakrą (imitaciją). Valdžia yra pasiskyrusi pati save. Partijos, keisdamos viena kitą, įgauna galimybę nurašyti savo atsakomybę, lindėdamos opozicijoje. „Išsiskalbti mundurus“ ir vėl pretenduoti į valdžią. Padėtis yra keblesnė nei Putino Rusijoje. Nes ten yra suformuota aiški valdžios vertikalė ir visiems labai suprantama, kad už viską atsakingas vienas šeimininkas. Tai verčia tegu ir nedemokratinę valdžią pasirūpinti reitingais žmonėse. Todėl toks brangus benzinas ar kosminiai mokesčiai už šildymą bei komunalines paslaugas ten neįsivaizduojami. Lietuviškasis pseudodemokratinis valdomos demokratijos modelis įgalina valdančiuosius visiškai ignoruoti žmonių teisėtus interesus ir būtiniausius poreikius. Nes daugiausia, kas gręsia „pažengusiam“ politikui – tai 4 metai opozicijoje. Palyginimas su Putino Rusija tik parodo visą situacijos absurdiškumą.

Štai ir JDJ iniciatyvoje rašoma, kad iš esmės esame pakliuvę savotiškon sistemos "vergijon" arba baudžiavon. Ir iš tikro, pačioje sistemoje yra instaliuoti principai, palaikantys ydingą tvarką. Ką berinktume, situacija pasikeisti negali, nes yra reikalinga esminė reforma. Esminei reformai reikalingi kokybiškai nauji žmonės Seime. Ten jie atsirasti negali, nes nepraeina partijų ir „sistemos“ filtrų. Valdžia yra atskirta nuo žmonių, valdo partijų viršūnėlės, kuriems gausiai patarimus žarsto įvairiausio plauko oligarchai. Valdžią turintieji suinteresuoti išlaikyti dabartinį, juos gausiomis gėrybėmis pamaitinantį, „status quo“.

Žmonėms jau derėtų suprasti, kad šiandien pusinės priemonės nebepadės. Jokie nepriklausomi kandidatai savivaldoje situacijos iš esmės pakeisti negali, kol nebus reformuota pati savivalda, jos formavimo principai. Šiandien jokios savivaldos iš esmės ir nėra. Yra tik formalioji savivalda – savivaldos simuliakras.

Ką daryti?

Kaip mes elgiamės, vieną kartą pažiūrėję netikusį teatro spektaklį? Po trijų metų perkame dar vieną bilietą ir einame pažiūrėti, ar spektaklis nepagerėjo? Gal režisierius susiprato ir aktoriai patobulėjo... Tegu. Tačiau ir vėl randame tą patį. Po trijų metų rėksmingos afišos mus ir vėl pakviečia į tą patį spektaklį... Jei tai būtų įprastas teatras, mums net abejonių nekiltų, kad pirkti bilietą yra gryniausia kvailystė.

Ir kas gi atsitiktų, jei teatro salė taptų tuščia? Ar spektaklis būtų rodomas tuščioje salėje? Nebūtų rodomas. Teatro vadovas atleistų netikusį režisierių ir imtų statyti naują spektaklį.

Taip ir politinėje scenoje. Kol einame į rinkimus, taip palaikydami esamą „sistemą“, tol ji ir funkcionuoja. Kai rinkimų urnos ištuštės, tuomet atsivers erdvė esminėms reformoms. Tikėti, kad sistema reformuos pati save savanoriškai, yra daugiau nei naivu.

Todėl sąmoningam piliečiui šiandien derėtų labai gerai pagalvoti, ar dar kartą pirkti bilietą į tą pačią netikusią pjesę ir eiti į rinkimus. Jei vis tik didžioji dalis visuomenės dar tiki, kad „spektaklis“ stebukliniu būdu pagerės, tuomet ir verkšlenti dėl „blogos“ valdžios nepritiktų.

Boikotas ir valdžios legitimumas

Kažin ar reiktų kalbėti apie „boikotą“ ir panašius dalykus. Juk nepirkdami bilieto į tą nepavykusį teatro spektaklį nevadiname to veiksmo „boikotu“?  Tiesiog gyvenimas sau, o spektaklis - sau. Jei rodys tuščiai salei – tegu rodo. Tačiau be mūsų.

Savivaldos rinkimai pagal dabartinę sistemą nėra tikri ir sąžiningi rinkimai. Pats balsų skaičiavimas gali būti sąžiningas. Tačiau rinkimai yra ne vien balsų skaičiavimas. Šiandien pati sistema neatitinka tautos lūkesčių bei interesų. Geras pavyzdys – mūsų kaimynė Lenkija. Ten savivalda daug daugiau priartinta prie žmonių.

Ir kas gi atsitiktų, jei mūsų žmonės masiškai ignoruotų rinkimus pagal valdžios primestas taisykles? Valdžia netektų paskutinių savo legitimumo likučių. Štai neįvyksta rinkimai į savivaldybes ir Seimą. Visa valdžia, tuomet lyg pakibtų ore. Ir taptų tuo, kuo yra iš tikrųjų - save pasiskyrusia valdžia. Kitaip tariant, tiesiog būtų įtvirtinta reali esama padėtis. Pradžioje „jie“ bandytų priversti žmones balsuoti – gal inicijuotų specialų įstatymą dėl privalomo balsavimo. Tačiau, jei piliečiai tvirtai laikytųsi savo, jiems neliktų nieko kita, kaip atverti kelią plačioms sisteminėms reformoms.

Valdžia pati imtų ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Imtų megztis realus dialogas su visuomene ir jos organizacijomis. Štai tuomet ir galėtų prasidėti realios permainos, o ne įvairūs kosmetiniai-maskuojantys pakeitimai. Tuomet galėtų atsiverti erdvė sprendimams, kurie sukurtų mechanizmus, tarnaujančius realiai demokratijai, žmonių valdžiai. Pabrėžkime - kompleksiniams sprendimams, o ne fragmentiškiems, iš konteksto ištrauktiems sprendiniams. Pavyzdžiui, tokiems, kaip merų rinkimai, kurie patys savaime visiškai nieko nekeičia, o tik stiprina politikų veikimo ir demokratijos iliuziją.

Kompleksiniai sprendiniai

Kokie gi tie kompleksiniai sprendiniai? Apie tai jau daug rašyta ir bent jau savivaldos srityje situacija yra pakankamai aiški. Bendruomenių savivaldos atkūrimas, seniūnijų tarybų bei seniūnų rinkimai, renkami seniūnijų viešosios policijos vadovai ir daug kitų dalykų.

Gal būt taip būtų pradėti dėti padėti pamatai Trečiajai (žmonių) Respublikai. Tačiau tam reikia daugumos piliečių sąmoningumo ir valios.

Derėtų pagalvoti apie tai - bet koks piliečių dalyvavimas pseudodemokratiniuose žaidimuose (rinkimų pavidalu), tik stiprina sistemą, kurią norime pakeisti, reformuoti. Prailgina vidinę sistemos agoniją. Sena anksčiau ar vėliau turės pasitraukti ir užleisti vietą naujai dienai. Dalyvavimas tokiuose rinkimuose yra kolaboravimas su kiekviename iš mūsų slypinčiu vidiniu „okupantu“. Iš tikro, 1988–1991 metais buvo paprasčiau...

Yra proga dar kartą pagalvoti ir sąmoningai pasirinkti. Dalyvauti ar nedalyvauti. Kiekvienas pilietis savo pilietine valia sprendžia savo valstybės likimą. Ir šių valių kritinė masė sukuria tautos valią. Tuo pačiu - tautos likimą. Esame savo likimo kalviai. Šiandien rinkimai nėra ta vieta, kur galima būtų šią valią, tautos valią, išreikšti. Jei kažkas mano kitaip – tegu pabando dar kartą.

Tie, kas neis į rinkimus, bus kaltinami apatija, patriotizmo stoka, gal net valstybės konstitucinių pagrindų griovimu. Tačiau yra žinoma: tam, kad esmingai pakeisti judėjimo kryptį pirma būtina sustoti. Todėl sąmoningas nedalyvavimas rinkimuose šiandien turėtų būti laikomas aukščiausiu pilietiškumu. Šiandienos revoliucija yra minties, suvokimo revoliucija. Tokia revoliucija gali panaikinti visas kliūtis ir atlaisvinti kelią piliečių iniciatyvai patiems formuoti savo valdžią.

Balsas.lt

2011 02 04