„Vasario 2-osios įvykiai Tahriro aikštėje gali nulemti Egipto žmonių sukilimo ateitį“, – sako Giedrė Šabasevičiūtė, šiuo metu Kaire atliekanti doktorantūros tyrimus. Su ja kalbėjomės „skype“ internetiniu ryšiu vėlią vasario 3-osios naktį.

 

Kaip atsidūrei Egipte?

Atvykau prieš mėnesį rinkti duomenų disertacijai. Rašau apie 1948–1952 m. Egipto revoliucijos idėją. Noriu atsakyti į klausimą, kodėl 1952 m. karinis perversmas buvo suvoktas kaip revoliucija.

Ir patekai į kitą revoliuciją?

Taip, netyčia. Neramumai Egipte prasidėjo sausio 25-ąją, kuomet buvo surengta pirmojo protesto akcija, pavadinta „revoliucija prieš kankinimus, skurdą ir bedarbystę“.  Akcija buvo gana sėkminga, nors Tahriro aikštėje ir įvyko susidūrimai tarp protestuotojų ir policijos, kuri „vaišino“ žmones gausiomis ašarinių dujų dozėmis.

Po kelių dienų, sausio 28-ąją, buvo surengta antroji didelė demonstracija, skirta žuvusiųjų 25 dieną atminimui paminėti. Tos pačios dienos vakarą policija staiga pasitraukė ir paliko miestą vagių bei plėšikų gaujų kontrolei. Dar blogiau – paaiškėjo, kad policijos bei saugumo („Al-Mukhabarat Al-Ammah“) darbuotojai ir sudarė tų vagių bei plėšikų daugumą.

Nori pasakyti, kad turtą plėšė ir degino Egipto saugumiečiai?

Ne vien jie. Jie išlaisvino kalinius iš keleto kalėjimų, kaliniai irgi plėšė namus ir parduotuves. Viso to tikslas buvo sukurti nesaugumo atmosferą šalyje. Siekta, kad į gatves išėję vyrai sugrįžtų ginti savo namų.

 

Ir jie grįžo?

Taip. Skubiai susiorganizavo vadinamieji „liaudies komitetai“. Kiekvieno kvartalo vyrai susibūrė į grupes ir ėmė ginti savo kvartalus lazdomis ir ginklais. Buvo pastatytos barikados, užtvertos gatvės, „komitetai“ ėmė kontroliuoti visus, kurie eina ar važiuoja pro šalį. Visas miestas perėjo į šių „liaudies komitetų“ rankas, atrodo, kad valstybes nėra, o įstatymus nustato tie, kurie turi ginklą rankose. Ginklu gali buti laikoma viskas – nuo lazdos iki šaunamojo ginklo. Barikados irgi pastatytos iš to, kas po ranka, – policininkų būdelių, grandinių, užtvarų ir net gėlių vazonų.

Policija tapo nebereikalinga?

Manau, vietiniai žmonės savo kvartalus gina ne blogiau už policiją. Kairo gyventojai vis dar palaiko stiprius socialinės kontrolės ir savitarpio pagalbos ryšius. Jei būtų puolamas vienas kvartalas, padėti subėgtų vyrai iš gretimų kvartalų. Susidaro įspūdis, kad vyrai labai patenkinti tokia savo misija, jie jaučiasi atgavę savo galią ir padėties kontrolę.  Seneliai, vyrai, vaikai – visi vyriškos lyties asmenys – yra gatvėse. Nors vakar mano dokumentus tikrino kokių šešerių metu skaityti nemokanti mergaitė...

 

Kaip įvykiai klostėsi toliau?

Vasario 1 dieną buvo surengta trečioji manifestacija, pavadinta „Milijono žygiu“. Labai vykusi akcija, organizatoriai kontroliavo įėjimus ir išėjimus, pabrėžė, kad akcija yra taiki. Žmonės atrodė laimingi, su gėlėmis, sveikino vieni kitus. Žodžiu, revoliucinė ekstazė...

 

Nuotaika buvo tikrai pakili, tačiau per vieną naktį situacija visiškai pasikeitė. Tiesą sakant, viską pakeitė prezidento H. Mubarako kalba vasario 1-osios naktį. Jis pasakė, kad išlaikys prezidento mandatą iki kadencijos pabaigos, t.y. rugsėjo, ir kad iki to laiko nepasitrauks, nepabėgs iš šalies nusižeminęs, kaip tai padare Ben Ali. Jis pabrėžė, kad yra egiptietis – šioj žemėj gimė, ją gynė ir joje mirs. Manau, kad ši kalba – ryžtinga, bet jausminga – suvirpino egiptiečių patriotinius jausmus ir kai kuriuos jų patraukė į savo pusę.

 

{youtube}F74ih1jabpA{/youtube}

 

Vakar, vasario 2 d., į žygį pakilo prezidento šalininkai. Vėl sklando gandai, kad Mubaraką palaikančias demonstracijas inicijavo saugumo agentai. Šie gandai pasitvirtino sulaikius keli šių demonstracijų organizatorius – jų tapatybės kortelės parodė, kad jie susiję su policijos, saugomo ir kitomis vidaus reikalų ministerijai priklausiančiomis institucijomis.

Nori pasakyti, kad tūkstantinėje H. Mubarako šalininkų minioje buvo vien persirengę saugumo darbuotojai?

Manoma, kad šalyje yra daugiau kaip milijonas saugumo agentų. Prie jų netrukus prisijungė Mubarako kalbos sujaudinti žmonės – buvo galima matyti, kaip Mubarakui palankių demonstrantų gretos Tahriro aikštėje pamažu auga. Be to, kai kurie žmonės tiesiog pakeitė pažiūras, nes jiems įgriso plėšikavimai, padeginėjimai, ekonomikos nuosmukis, duonos trūkumas. Jie nori saugumo ir ramybės

 

Vakar protestų nebuvo, Tahriro aikštėje liko tik tie protestuotojai, kurie joje gyvena ir miega nuo 25 dienos. Mubarako šalininkai, susirinkę miesto centre, ėmė kontroliuoti aikštės prieigas ir žiedu apjuosė aikštėje esančius manifestantus. Nuo stogų į juos buvo mėtomi sunkūs daiktai ir Molotovo kokteiliai, po to pačioje Tahriro aikštėje pasipylė akmenys. Nėra abejonės, kad riaušės buvo sukeltos tyčia.

 

Tahriro aikštė ir beveik visos gatvės labai greitai perėjo į  Mubarako šalininkų rankas. Kratos ir patikrinimai dabar kas du žingsniai, daug policijos, armijos, chuliganu... Stebina, kad daug „liaudies komitetų“ narių, kurie buvo palankūs revoliucijai, per vieną vakarą tapo jos priešais.

Negi protestuotojai nieko nežinojo apie planuojamą Mubarako šalininkų žygį į miesto centrą?

Žinoma, ne. Tai jiems buvo netikėta. Tą dieną nebuvo demonstracijos, Tahriro aikštėje būriavosi žmonės, užsilikę nuo vakarykštės dienos. Pranešama, kad per susidūrimus 3 žmonės žuvo nuo akmenų, daugiau nei 600 buvo sužeisti.

Ar Mubarako priešininkai dabar keis taktiką? Rytoj bus kitas mitingas?

Visi ruošis didžiajai penktadienio demonstracijai. Opozicinės jėgos davė laiko iki penktadienio, kad Mubarakas garbingai atsistatydintų. Dabar Mubarako priešininkai, manau, yra labai pasimetę, jie nesitikėjo tokio posūkio. Ką jie toliau darys, parodys laikas.

Buvo įdomu stebėti, kaip sumaniai Mubarako sėbrai dėliojo įvykius, kad išsaugotų demokratinės valstybės dekoracijas. Prezidentas neuždraudė demonstracijų pareikšdamas, kad žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę. Vėliau jis atitraukė policiją, kad parodytų, jog prieš demonstrantus nevykdomos represijos, ir nusiuntė kariuomenę, kuri Egipte laikoma „liaudies namais“. Tuo pat metu jis sugebėjo sukiršinti žmones, nuteikti vienus prieš kitus, sukelti visuomenėje nesaugumo ir panikos jausmą, kad po to galėtų pareikšti „Štai, žiūrėkite, kur nuvedė protesto akcijos“ ir vadinti protestuotojus „chuliganais“ (eg. baltageya).

Blogiausia, kad abi pusės – ir Mubarako šalininkai, ir jo priešininkai – dabar vadina vieni kitus „baltageya“ ir nenori pripažinti, kad egzistuoja priešingų politinių pažiūrų žmonių grupės. Atsisakymas pripažinti, kad Mubarako šalininkai ir jo priešininkai taip pat priklauso Egipto visuomenei, sukuria labai pavojingą padėtį, galinčią baigtis pilietiniu karu.

Kokia kariuomenės reakcija į šiuos įvykius?

Kariuomenės vaidmuo per pastaruosius įvykius yra pats mįslingiausias. Sausio 28-ąją policijai palikus miestą, į gatves įriedėjo tankai, kareiviai buvo sutikti protestuotojų plojimais, šūksniais ir skanduotėmis „Liaudis ir armija – išvien“. Kariuomenė irgi sveikino protestuotojus, šie lipo ant tankų ir važinėjosi jais kaip taksi. Mačiau keletą jaudinančių vaizdų, kuomet kareiviai dalino protestuotojams duoną...

Kariuomenės ir protestuotojų vienybę dar labiau sustiprino ryžtingas kariuomenės vado pasisakymas, kuomet jis pabrėžė, kad prieš liaudį niekada nenaudos jėgos. Po to, žinoma, ėmė sklisti gandai, kad kareiviams buvo įsakyta šaudyti, bet šie atsisakė.

Vėliau atėjo nusivylimas. Žmonės tikrai tikėjo, kad kariuomenė palaikys jų pusę, tačiau ji išliko neutrali ir apsiribojo pagrindinių pastatų – TV bokšto, Egipto muziejaus, ministerijų – apsauga. Dar daugiau – vakarykščiai susidūrimai, į kuriuos kareiviai visai nesikišo, leisdami plisti smurtui, lyg ir parodė, kad kariuomenė palaiko režimo pusę. Tai tik sustiprino įspūdį, kad susirėmimai buvo suplanuoti iš anksto ir kad armijai buvo įsakyta nesikišti.

Lietuvoje bijomasi, kad į valdžią neateitų radikalūs islamistai? Ar toks pavojus yra?

„Broliai musulmonai“ nėra radikalūs islamistai. Jie nuosaikūs islamistai. Akivaizdu, kad įvykus laisviems rinkimams, jie ateis į valdžią. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad Egipte pasikartos Irano revoliucija – šiandien visai kitas laikmetis, visai kitos politinės sąlygos. Realiausia, kad į valdžią atėjus „Broliams musulmonams“, bus sukurta į dabartinį Turkijos režimą panaši tvarka. Tačiau Egipto žmonės dar labai toli iki laisvų rinkimų.

 

Kalbėjosi Darius Pocevičius

Lrytas.lt

2011 02 03