„Kitų knygų“ leidykla išleido rašytojo, kultūrologo ir politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus esė ir straipsnių knygą „Lietuva: korupcinė demokratija“. Joje autorius negailestingai kritikuoja lietuvišką politinę sistemą, grindžiamą siaurais valdančiųjų interesais ir visuomenėje tarpstančiais korupciniais santykiais.

 

Nesitapatindamas nei su kairiaisiais, nei su dešiniaisiais, tačiau pasiskolindamas geriausias jų idėjas, V. Rubavičius kuria naują idėjinį konstruktą, kuris remiasi dviem pagrindiniais žmonių išlaisvinimo ir įgalinimo principais – realia savivalda ir tiesiogine demokratija. Apie pastarųjų principų įgyvendinimo galimybes ir kalbamės su knygos „Lietuva: korupcinė demokratija“ autoriumi.

 

Jūsų knygos kritikos smaigalys nukreiptas į Lietuvos politinę sistemą, grindžiamą siaurais valdančiųjų interesais ir visuomenėje tarpstančiais korupciniais santykiais. Lietuvišką demokratija dažniausiai vadinate korupcine, tačiau vartojate ir kitus terminus – „vaizduojamoji demokratija“, „parodomoji demokratija“, „valdoma demokratija“. Kuris iš šių terminų būtų tiksliausias ir ką jis reikštų?

Mūsų valstybinę sistemą tiksliai įvardyti sunku. Tie, kas seka politologinių teorijų raidą, suvokia, kad dabar nebegalima atskirti nei politinės kairės, nei politinės dešinės. Šiuo metu pakankamai sudėtinga nustatyti net mažos žmonių grupės politinę kryptį.

 

Mūsų valstybės politinę sistemą būtų galima vadinti ir procedūrine, ir vaizduojamąja demokratija. Išlaikomos demokratinėms valstybėms būtinos procedūros, tačiau stokojama realaus demokratijos turinio, kurį kildina savivalda. Sistema -- nedemokratinė, joje labai svarbus korupcinis dėmuo. Korupcija nėra kokia nors mūsų valstybės liga, kurią būtų galima išgydyti ar išpjauti. Korupcija yra sisteminė, t.y. būdinga visai sistemai. Su ja neįmanoma kovoti, nes tai būtų sistemos kova su pačia savimi, o juk mes žinome, kad sistema su savimi nekovoja, o jei kovoja – tai mirtinai. Politinis elitas niekada nekovos prieš save, nes tada jis susinaikintų.

 

Ar galima teigti, kad korupcija būtinai atsiras sistemoje, kuri suskirstyta į elitą ir mases, į valdančiuosius ir valdomuosius?

Viskas priklauso nuo masto. Yra dalykų, kurie įgauna tam tikrą mastą ir tada tampa sisteminiais, t.y. nebepanaikinamais. Korupcija būdinga visoms šiuolaikinėms visuomenėmis, visoms valstybėms, tik kitur ji suvokiama būtent kaip korupcija, kaip negeras dalykas. Politinis tų šalių elitas supranta, kad prie korupcijos kišti pirštų nevalia, nes tada politinė karjera bus baigta. Taip yra Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse.

 

Jei elitas, naikindamas korupciją, naikina save patį, vadinasi, korupcija yra nesunaikinama?

Mūsų elito kova su korupciją yra parodomojo pobūdžio. Mes išmokome vaizduoti, neva esame demokratai ir kovojame su korupcija. To reikalauja ir Europos Sąjunga. Lietuviai ypač moka vaizduoti dalykus, kurių nėra, ir pateikti save tokius, kokie jie niekada nebuvo. Kad kova su korupcija įgautų realų turinį, būtinas politinės sistemos pokytis – visuomenės įgalinimas tvarkyti savo kasdienį gyvenimą.

 

Ar korupcija išnyks tik tada, kai dabartinė vaizduojamoji demokratija bus pakeista tiesiogine demokratija?

Kelyje į tiesioginę demokratiją bus galima naikinti korupciją, kaip sisteminį veiksnį. Kitaip tariant, sumažinti jos mastą taip, kad ji vistų „normalia“ vakarietiška korupcija. Pereinamuoju laikotarpiu turėtų atitinkamai keistis ir visuomenės saviugda – nepakantumo neteisingumui, apsivalymo, skaidrumo link.

 

Vis dėlto Jums teks apibrėžti, kas ta tiesioginė demokratija. Kada bus galima sakyti, kad mūsų šalyje veikia tiesioginės demokratijos principai?

Būtina tiesioginės demokratijos sąlyga yra reali savivalda, grindžiama tiesioginiu atstovavimu ir tiesioginiais rinkimais. Tai nėra mano išradimas, o vakarietiškos demokratijos esmė. Aš, kaip vakarietiškas demokratas, norėčiau, kad pas mus būtų įgyvendinta Lisabonos sutartis, kuri patvirtina, kad europietiškos demokratijos esmė yra tiesioginio atstovavimo principas. Pavyzdžiui, tiesioginių rinkimų būdu renkamas Europos parlamentas. Tuo tarpu mes renkame kiek kitaip – pagal partijų sąrašus.

 

Absoliuti visuomenės savivalda, manau, neįmanoma, nes visose šalyse veikia partijos. Tiesioginės demokratijos laipsnis priklauso nuo proporcijų. Vienose šalyse daugiau „tiesiogiškumo“, kitose – „partiškumo“, tačiau Vakaruose šis santykis protingai derinamas. O mūsų šalyje įgyvendintas partijų vienvaldystės principas.

 

Tačiau žmogus, nesvarbu, kokiu keliu patekęs į politinį elitą, dažniausiai ima piktnaudžiauti savo padėtimi ir įsivelia į korupcinius skandalus. Koks skirtumas, kaip jis išrinktas – pagal partijų sąrašus ar tiesiogiai?

 

Nekalbu apie didelį šuolį į elito viršūnes. Tiesioginės demokratijos ir savivaldos principai galioja ne elito viršūnėse, o kasdienio gyvenimo terpėje. Tame gyvenime, kuris prasideda seniūnijose, kur galima saviorganizacija. Žmonės privalo atgauti teises, galias bei savo sumokėtų mokesčių dalį, kad galėtų tvarkytis patys. Savivalda, savitvarka ir saviorganizacija, sukurta iš apačios, ribos elito savivalę.

 

Ar tiesioginės demokratijos sistemoje, kurioje įgyvendinta savivalda, bus reikalingas aukščiausias valdžios organas – Seimas?

Manau, kad bus. Kitu atveju tektų pertvarkyti ne tik vietinę politinę sistemą, bet ir tarpvalstybinę. Europos Sąjungos politika kaip tik ir skatina vietinės savivaldos plėtrą, kitaip tariant, valstybinės valdžios decentralizavimą ir europininio vietinių valdžių tinklo plėtrą. Dalis valstybės galios perkeliama į europinį lygmenį, kitaip tariant, vyksta centralizacija, tačiau kitos galios nuleidžiamos į regioninį savivaldybių ir seniūnijų lygmenį. Dėl to daugelis turėtų tik ploti, nes seniūnijos (komunos) įgauna teisę apeiti valstybę ir tartis dėl daugelio dalykų europiniame lygmenyje. Deja, Lietuvoje šis procesas beveik nevyksta, nes mūsų valstybės centralizacija yra didelė, o politinis elitas nenori paleisti iš savo rankų pagrindinio pinigų skirstytojo funkcijų.

 

Kritikuodamas lietuviškąją demokratiją, leidžiate suprati, kad ši sistema turi daugybę savo gynėjų. Kas jie tokie?

Labai paprasta – tai politinis elitas, užtikrinantis partijų, vadinasi, savo vienvaldystę. Tai politikos ir ekonomikos elitas, aukščiausiasis teisėsaugos ir teisėtvarkos sluoksnis bei specialiosios tarnybos. Visos pagrindinės valstybės institucijos. Tokia korupcinė šventoji trejybė...

 

„Iliuzinei“ Lietuvos demokratijai akivaizdžiai priešpastatote „tikrąją“ pliuralistinę Vakarų demokratiją. Tačiau vaizduojamoji demokratija, rodoma spektaklio visuomenei, yra įsišaknijusi beveik visame Vakarų pasaulyje. Ten valdžią irgi yra uzurpavęs turtingasis elitas. Tradicinis pavyzdys – vienas kitą nuolat keičiantys Amerikos demokratai ir respublikonai, kurie iš esmės priklauso tai pačiai sistemai. Negi iš tikrųjų manote, kad vakarietiška demokratija kitokia?

Vakarietiškų sistemų neidealizuoju. Tačiau, kaip minėjau, dvi demokratijos rūšys – tiesioginė demokratija ir partinė demokratija – Vakaruose yra sumaniai derinamos.

 

Tarkime, atidžiau panagrinėję visuomeninį Amerikos gyvenimą, pamatysime, kiek daug jame visuomeniškumo. Bendruomeniškumas ir kaimynystė yra esminis šios visuomenės principas, įtvirtinamas netgi miestų ir miestelių planavime. Be to, pažiūrėkime, kiek ten yra tiesiogiai renkamų pareigybių – merai, gubernatoriai, šerifai, prokurorai, teisėjai ir pan. Tai didžiulė tiesioginio atstovavimo sritis, tarnaujanti kaip atsvara partinei sistemai. Amerikos politinis elitas irgi pakankamai galingas, kad išlaikytų valdžią, tačiau jis sąmoningai save riboja ir nenori užvaldyti kasdienio žmonių gyvenimo.

 

Tiesioginės demokratijos idėja nėra nauja. Apie ją jau pusantro šimto metų kalba anarchistai. O štai prieš mėnesį kurti tiesioginę demokratiją pasišovė Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas R. Paksas. Ką manote apie šią iniciatyvą?

Kada apie esminius pokyčius prabyla ir tarsi „praregi“ partijų vadovai, įsivėlę į įvairiausius politinius žaidimus, užimantys aukščiausias pareigas ir puikiausiai gyvuojantys šioje sistemoje, aš prisimenu daugybę „praregėjimų“, įvykusių prieš savivaldos rinkimus. Deja, po rinkimų nebūdavo žengiama nė žingsnio ton pusėn. Gal R. Paksas kalba ir labai nuoširdžiai, tačiau partijos šiandien nėra pasirengusios atiduoti savo vienvaldystės.

 

Iš kur tada turėtų kilti reali tiesioginės demokratijos iniciatyva?

Iš pačių žmonių. Žmonės turi įsisąmoninti, kad jie gali patys tvarkytis savo gyvenimą, bet jau kasdienį, ir suprasti, kad ši galimybė iš jų yra atimta.

 

Artėja savivaldos rinkimai...

Dabartinė „savivalda“ nėra jokia savivalda, tai parodomosios demokratijos sandas. Mūsų „savivalda“ atima iš žmonių realią savivaldą ir perduoda ją valdžiai. Apgaulė, kaip ir V. Žirinovskio parija Rusijoje, pavadinta liberalų demokratų partija...

 

Tad eiti į rinkimus, ar neiti?

Jei matai tinkamą ir patikimą žmogų, einantį į rinkimus, – gali tiesiog jį palaikyti. O partijų palaikyti tikrai nereikėtų. Jokių partinių sąrašų ir jokių partiečių, kurie šiandien staiga tapo nepartiniais ir ėmė vadovauti įvairiems visuomeniniams judėjimams. Bėda ta, kad partiniai sumaniai pasinaudoja žmonių polinkiu burtis – sąrašų apžavai veikia ir tarp save iškėlusių. Žiūrėkime, kas tiems sąrašams vadovauja – patyrę politinio ekonominio elito ir politinių viešųjų akcijų vilkai, negailestingai išvogę ir Vilnių, ir kitus miestus bei miestelius. O nepartiniai lekia prie jų kaip bitutės prie medaus. Mano nuomone – šiuo metu kone visi sąrašai tarnauja tiems patiems, tad didelių pokyčių nesitikiu. Vis dėlto – tai galimybė keistis.

 

Kam skirta Jūsų knyga – intelektualams ar plačiajam skaitytojų sluoksniui?

Žmonėms, kurie yra baigę mokyklą ir moka skaityti (juokiasi). Ypač tiems, kurie nori suprasti, kodėl jie taip gyvena. Juk ką jie bedarytų, kaip besistengtų, kaip bebalsuotų – visos jų pastangos atsigręžia prieš juos pačius.

 

Kalbėjosi Darius Pocevičius

lrytas.lt

2011 01 22