Praėjusią savaitę turbūt ne vienas iš mūsų girdėjo Eurikos Masytės dainą „Laisvė“ – galbūt išgirdo per radiją, galbūt tekstas iškilo iš pasąmonės... Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimuose tikros ar deklaratyvios Tėvynės meilės buvo tiek daug, kad tarsi buvome joje „uždaryti“, priversti tapti TIK Lietuvos patriotais. Ar per 20 metų netapome kai kuo daugiau?
„Uždarymo“ (confinement) problemą XX a. antrojoje pusėje plačiai aptarė prancūzų mąstytojas Michelis Foucault. Jis uždarymą supranta kaip modernaus valdžios mechanizmo strategiją, leidžiančią jam tvarkyti žmonių gyvenimą. Valdžiai paklusnūs tampame tada, kai mūsų kūnai uždaromi tarp kokių nors sienų – namuose, mokykloje, darbovietėje, kalėjime ar ligoninėje. Toks „uždarymas“ trunka visą gyvenimą. Tiesa, uždaryti galima ne tik žmones – galima redukuoti, supaprastinti visuomenėje besiplėtojančius diskursus, sukurti jiems hierarchijas ir ribas.
„Uždarymo“ metafora gerai atsispindi praėjusios savaitės įvykiuose. Mes buvome ne tik uždaryti savo tautos istorijoje, dvidešimties metų senumo prieštaravimuose, bet – svarbiausia – primygtinai verčiami patikėti, kad vertybių hierarchijos viršūnė – tai pati tauta, valstybė, Tėvynė. Kas bebūtume, kur begyventume, visuomet būsime jos dalimi, nes ji – pati amžinybė. Tautos, valstybės labui buvome verčiami išsižadėti to, kas esame dabar – juk tautos didybė šią iškilmingą valandą negali nusileisti iki minios klyksmų, išgirsti jos reikalavimų, pakęsti kritikos, sumažėti.
Valdžia ir žiniasklaida išties pasistengė, kad sausio 13-osios jubiliejaus tema nustelbtų kitą, ne mažiau reikšmingą datą – sausio 16-ąją. Stengtasi, kad žmonės, norintys priminti valdžiai kasdienybę, būtų marginalizuoti ir sugėdinti, kad būtų pamiršta, jog mūsų kadaise apginta valdžia vėliau kai kuriuos iš sausio 13-osios Parlamento gynėjų nuodijo ašarinėmis dujomis ir žalojo guminėmis kulkomis. Žinoma, prie „marginalizavimo“ prisidėjo ir Algirdo Paleckio pareiškimai. Jie parodė, kad jis ir dauguma jo Partijos narių, kaip ir didieji jo priešai konservatoriai, nesugeba orientuotis šiandieninėje realybėje ir tik perrašinėja istoriją, spalvindami ją skirtingomis spalvomis nei Vytauto Landsbergio pasekėjai. Švelniai tariant, savotiškas buvo ir profsąjungų elgesys – sugėdintos galingų nacionalinio susitarimo partnerių, jos išdavė savo misiją ir išsižadėjo savo nuomonės.
Ir visgi kyla klausimas – ar sausio 13-oji tikrai reikšmingesnė už sausio 16-ąją? Manau, kad šios dvi datos žymi skirtingus Lietuvos ir viso pasaulio socialinės istorijos etapus, globalų valstybingumo lūžį. Jei 1991-ųjų sausio 13-ąją žmonės kovojo už juos dar vienijusią valstybę, guldė galvas už vienos nacionalinės teritorijos nepriklausomybę nuo kitos, tai 2009-ųjų sausio 16-ąją valstybinis patosas nebegalėjo apsaugoti valdžios nuo skurdinamų ir socialinę neteisybę kenčiančių žmonių įniršio. Šiuolaikinių socialinių judėjimų teoretikai Michaelis Hardtas ir Antonio Negri, savo knygoje „Imperija“ pasitelkdami „masių“ (multitude) sąvoką, įtikinamai dekonstruoja „tautos“ mitą. Pasak jų (ir daugelio kitų modernybės kritikų) „nacijos“ ir „tautos“ sąvokos atsirado kartu su kontrreformacija, ir tapo atsaku Renesanso humanistinei revoliucijai, kuomet pirmuosiuose Europos miestuose susibūrusių žmonių savarankiškumas, kovingos erezijos, žmogaus ir jo galimybių išaukštinimas moksle, filosofijoje ir mene privertė eižėti Viduramžių dogmas ir kanonus. Grėsmė kilo ne tik dvasinei, bet ir pasaulietinei valdžiai.
Tai, kaip Renesanse buvo išjudinti kertiniai pasitikėjimo valdžia akmenys, įtikinamai liudija turbūt garsiausio tos epochos politinio mąstytojo Niccolo Machiavelli knyga „Valdovas“. Valdžia Machiavellio valdovui – nebe savaiminė duotybė, nebe tai, kam jis pateptas. Tai – tik projektas, kurį siekdamas įgyvendinti valdovas privalo manipuliuoti žmonėmis, bet kada sukilti galinčiomis masėmis, su jomis tartis ar nuo jų bėgti. Machiavellio valdovas savo soste nebėra saugus, jis yra netekęs jo valdžią įteisinančių pagrindų – drįsčiau manyti, kad būtent dėl tokio „nestandartinio“ požiūrio, o ne dėl veidmainysčių, Machiavellį kritikavo tiek amžininkai, tiek vėlesnieji valdžios teoretikai ir apologetai. Prisiminkime „Leviatano“ autorių Thomą Hobbesą, kuris demonstravo savo neapykantą masėms ir kaip atsvarą joms padėjo konstruoti valdovo kaip „Dievo žemėje“ sampratą, poreikių ir nuomonių įvairovei, Renesansinei laisvei priešindamas Barokinę valdžios ir valdomųjų vienybę.
Tautos, jos istorijos ir vienybės mitu, tarsi opijumi liaudžiai, mus siekiama priversti išsižadėti kitos perspektyvos. Ta kita perspektyva – tai galimybė gyventi sau ir nepriklausyti nuo mus „uždarančių“, stabdančių ar sulaikančių abstrakcijų. „Gyvenimas sau“ yra galimybė globalizacijos sąlygomis pasirinkti ar susikurti savo paties vertybes, laisvai keliauti, priklausyti pasirinktam kolektyvui arba gyventi atskirai, pačiam kontroliuoti savo asmeninį gyvenimą, o ne aukoti jį kokiai nors sąžinės sąskaitų iš mūsų reikalaujančiai tradicijai. „Gyvenimas sau“ yra materialus, bet nebūtinai materialistinis (vartotojiškas) gyvenimo būdas, jis padeda žmogui plėtoti ir išnaudoti savo paties galimybes nesvarbu kokiame pasaulio taške. Jis kasdieną leidžia susidurti su realiu ar virtualiu gyvenimu, kuris knibžda nuomonių, nuostatų, gyvenimo būdo įvairove. Jis leidžia nekaltinti savęs, neįsipareigoti, nesijausti atsakingu dėl to, ko nepadarei, pavyzdžiui, dėl Lietuvos, bet tuo pačiu verčia įsipareigoti mylimajam, artimui, bičiuliui. Jis mums leidžia puoselėti trumpalaikes svajones ar projektus, kurie mums dažnai tampa svarbesni nei ilgalaikiai sprendimai.
Svarbiausia – mes nebebijome „išduoti“ tokių „savaiminių“ vertybių, kaip tauta, mes „nebeuždarome“, nebeaukojame savęs savo šaliai. Mes drąsiai kertame visas įmanomas sienas ir ieškome savęs ten, kur galime save realizuoti. „Vienybės“ ir „aukojimosi“ valdžiai, BVP ir Sodrai idealai nebestabdo mūsų, kai einame į Tautos šventovę nešini plakatais „Drausti draudžiama“. Nebestabdo, nes mes norime ir turime gyventi oriai. Nebestabdo, kai matome, kad ši valstybė paklusnumą sau gali užsitikrinti tik keleriopai už mus skaitlingesnių tvarkos palaikymo pajėgų pagalba. Todėl tardami „Neuždaryk manęs, Tėvyne savyje“, ne tik atveriame galimybes sau, bet dar vieną – ir tikrai nepaskutinį – sykį apnuoginame didžiąją prieštarą – tarp žmogaus laisvės ir aukojimosi valstybingumo Molochui.
Atgimimas
2011.01.21.
