Kažkada seniai seniai, kai apie R. Berankį dar niekas nešnekėjo, o tenisas Lietuvoje daugeliui tebeatrodė tik kažkokia nauja dykinėtojų mada, poroje su R. Paksu, tuometiniu Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku, žaidžiau dvejetus prieš porą mano pažįstamų marijampoliečių verslininkų (tuomet pagrindinis verslas Marijampolėje buvo – atspėjote – prekyba naudotais automobiliais).
Mačas buvo reklaminis renginys, skirtas rinkiminei kampanijai paįvairinti, tikintis žiniasklaidos dėmesio ir siekiant laimėti daugiau balsų artėjančiuose savivaldybių rinkimuose. Tada pralaimėjome. Ir mačą, ir rinkimus. Bet sporte, kaip ir politikoje, be pralaimėjimų nebūna ir pergalių. Paksas po ketverių metų tapo prezidentu, tiesa, po to – visi žinome, kas buvo po to. Po svaiginančios pergalės – staigus smigimas žemyn.
Priminė tą seniai užmirštą gyvenimo epizodą R. Pakso pranešimas, kurį jis perskaitė dabartinės jo partijos „Tvarka ir teisingumas” devintajame kongrese. Nors visuomenės susidomėjimas nebuvo visuotinis, o R. Pakso kalboje išsakytos idėjos nė iš tolo nesulaukė tokio dėmesio, kokio sulaukė Brazauskienės rentos istorija, diskusijos „žydų klausimu" ar pedofilų ir kedofilų kovos, tačiau komentatorių reakcija – beveik visų kritiška – pranešime išsakytoms mintims galėjo reikšti tai, kad pasiūlymas, nuskambėjęs jo kalboje, kai kam, matyt, sukėlė nerimą.
Tad kokia to pasiūlymo esmė? Teisingiausia bus pacituoti paties pranešėjo žodžius.
„Trečiasis tūkstantmetis yra tinkamas metas ryžtis tam, ko negalėjo padaryti senosios Europos valstybės, pereidamos prie demokratinio valdymo modelio – pagaliau perimti iš Antikos graikų tiesioginės demokratijos principą, be kurio demokratija – nevisavertė. Atstovaujamosios demokratijos institucijos jau atgyveno savo amžių, jų akivaizdūs trūkumai jau seniai bado akis ir nustelbia privalumus. Tačiau ar mūsų pasiūlymas palaipsniui demontuoti atstovaujamąją demokratiją ir sugrįžti prie jos tiesioginės formos reiškia siūlymą vėl pradėti šaukti tautos susirinkimus – kaip tai buvo Atėnuose antikinės demokratijos laikais? Iš esmės – taip, tačiau tie susirinkimai, suprantama, jau vyktų ne miestų aikštėse, o virtualioje erdvėje. Čia ir glūdi visa sumanymo esmė. Svarbiausia, kad daugiau nebėra objektyvių priežasčių, trukdančių tai įgyvendinti. Technologinė pažanga ir kiekvienam prieinamu tapęs kompiuteris sudaro visas galimybes reguliariai rengti tai, kas savo esme atstotų Antikos laikų tautos susirinkimus – piliečiams tereikėtų sutartą dieną prisėsti prie kompiuterių ir atlikti savo pilietinę pareigą.” (Iš R. Pakso kalbos partijos TT Kongrese 2010.12.12)
Pasiūlymas nėra toks originalus. Anarchistai visada kritikavo vadinamąją atstovaujamą demokratiją, kuri jų įsitikinimu, tėra priemonė „atstovaujamiesiems” išnaudoti. Įdomu tik, kad tai siūlo buvęs prezidentas, dabartinis EP narys ir vienos iš Lietuvos parlamentinių partijų pirmininkas. Gal todėl, ne be ironijos, vienas mano „Facebook'o” draugas, sureagavęs į R. Pakso idėją, parašė: „Na, manau, jei jis padarys dar porą teisingų žingsnių, tarkim, sudegins pasą ir paleis savo partiją, tai galėsim prijungt jį prie a.lt grupso:)” (a.lt – familiarus tinklalapio anarchija.lt trumpinimas – E.M.).
Šaipytis lengviausia. R. Valatka, kuris Lietuvoje tikriausiai tai daryti sugeba geriausiai, pirmasis, paskubėjęs įvertinti tokius R. Pakso užmojus, buvo jam negailestingas: „Nei tvarkos, nei teisingumo, bet minios valdžia bus!“ Be abejo, net be jokio išankstinio nusistatymo R. Pakso asmens atžvilgiu labai sunku kitaip nei skeptiškai vertinti tokius pasiūlymus. Bet ne baiminantis „minios valdžios“, o kaip tik atvirkščiai – žinant lietuvių visuomeninio aktyvumo lygį, labai mažai vilčių, kad jie kažkokiu stebuklingu būdu artimiausioje ateityje taps aktyvūs ir labiau pilietiški.
Jei turėčiau tiek vaizduotės, kad galėčiau patikėti, kaip R. Pakso žodis tampa kūnu, galėčiau įsivaizduoti, kaip lietuvis ne tik Vilniuje ir Kapčiamiestyje, bet ir Čikagoje, Dubline ar Punske, grįžęs po darbo, pabučiavę žmoną ir vaikus, įsijungia kompiuterį ir, kol mikrobangų krosnelėje šyla vakarienė, permeta akimis naujų įstatymų pavadinimus. Pavakarieniavęs ir išsimaudęs duše mūsų lietuvis nesėda ant sofos prieš TV ekraną, bet studijuoja pateiktus įstatymus, diskutuoja su „Facebook'o“ bei „Tweeters“ draugais ir net atsigulęs į lovą su žmona aptaria pateiktus visuomenės teismui klausimus.
Leisti ar neleisti gėjams tuoktis, didinti pensijas ar mažinti, o kaip dėl atlyginimų mokytojams ir seselėms? Reikia mums atominės elektrinės ar ne? O kaip biudžetą – tvirtinam ar atmetam? Iš kur paimti pinigų? Ir pats siūlo pataisas – apmokestinti turtinguosius, mažinti karines išlaidas, išsiųsti biurokratus į viešuosius darbus... Ir tik apsisprendęs bei kompiuteryje paspaudęs send, mūsų lietuvis gali ramiai atsipūsti – būti Lietuvos piliečiu – nesvarbu, kur begyventum, – ne tik privilegijos, bet ir pareigos.
Apie pareigas dar kartą mums primena parlamentarų grupė, gruodžio pabaigoje įregistravusi Seimo rinkimų, rinkimų į Europos parlamentą, prezidento rinkimų, referendumo įstatymų pakeitimų projektus, kuriuos priėmus būtų leista užsienyje esantiems Lietuvos piliečiams balsuoti internetu. Pasak įstatymų projekto iniciatoriaus ir rengėjo, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Pauliaus Saudargo, „lietuvių išeivija turės galimybę aktyviau dalyvauti Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose. Kartu šios įstatymo pataisos leis pasiruošti visuotiniam internetinio balsavimo įvedimui visuose Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose.“
Priėmus tokį įstatymą, jau galima būtų žengti ir antrą žingsnį tiesioginės demokratijos įgyvendinimo kryptimi – balsuoti ne tik renkant asmenis, bet ir priimant įstatymus.
Be abejo, visa tai atrodo lyg iš fantastikos srities. Neatsitiktinai prisiminiau tą prieš keliolika metų praloštą teniso mačą – kaip ir tada, artėja rinkimai, ir R. Pakso pasiūlymas pirmiesiems pasaulyje atsisakyti atstovaujamosios ir pereiti prie tiesioginės demokratijos kelia įtarimą: ar nebus tai tik jo komandos sugalvotas reklaminis triukas? Abejones pasiūlymo nuoširdumu sustiprina tai, kad Europos žmogaus teisių teismas pašalinto prezidento Rolando Pakso byloje sprendimą žada paskelbti sausio 6 d., o pats R. Paksas neslepia, kad siekia atgauti teisę būti išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus.
Svajonės apie prezidento postą, mano nuomone, visiškai nesiderina su tiesioginės demokratijos idėja ir išduoda buvusio prezidento tikslus. R. Valatkos, kuris, atrodo, nekenčia nei „minios", nei R. Pakso, žodžiai gali būti ir teisingi: „Nors R. Paksas – silpnas teoretikas, bet gudrumo iš jo neatimsi. Pirmasis aiškiai suformulavęs minios valdžios šūkį, R. Paksas tikisi, kad minia jį sugrąžins į valdžios olimpą.”
Dar didesnę abejonę apie tiesioginės demokratijos įgyvendinimo Lietuvoje galimybę kelia ne tai, kas šią idėją šiuo metu pasiūlė, bet klausimas, ar žmonės patys norėtų spręsti savo likimą. Kol kas tai labai ir labai abejotina. Dauguma lietuvių vis dar nori būti valdomi ir vis dar nori, kad už juos kas nors nuspręstų, kaip jiems tvarkytis savo gyvenimą. Begalinė meilė dabartinei prezidentei tai tik patvirtina.
Alietuvis.com
2011 01 14
