Išėjus į bet kurio Lietuvos miesto gatvę ir paklausus praeivių, ką jie mano apie dabartinės valdžios atstovus, daugelis – apie 80 proc. – atsakymų bus akivaizdžiai neigiami. Pačios paprasčiausios apklausos rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų nepasitiki valdžios atstovais.
Atrodytų, jog klostosi revoliucinė situacija. Tačiau neverta kreipti žvilgsnio į tolumas. Tenai jūs neišvysite jokių revoliucinių audros debesų, galinčių suvilgyti perdžiūvusią žemę. Kodėl? Štai apie ką visų pirmiausia ir reiktų pamąstyti.
Šiuo metu Lietuvoje vyrauja dvi politinės srovės, kurių rėmuose mąsto didžioji Lietuvos gyventojų dauguma. Tai paternali patriotinė srovė ir liberali kosmopolitinė srovė. Į amžiną klausimą „Ką daryti?“ patriotai paternalistai atsako šitaip: šalį apvaginėjančius blogus politikus reikia pakeisti gerais politikais, kurie sąžiningai rūpinsis tauta ir šalies gerove, o ne nuosava kišene. Į tą patį klausimą kosmopolitai liberalai atrėžia, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, kad nieko gera šitoje šalyje nenusimato, todėl, kol dar nevėlu, reikia kelti sparnus į išsivysčiusias Vakarų demokratijos šalis.
Abi šios srovės veda Revoliuciją į aklavietę. Patriotai paternalistai vis dar tiki rinkimais, o kosmopolitai liberalai tiesiog masiškai emigruoja. Akivaizdu, kad Revoliucijai būtina trečioji visuomeninio Lietuvos gyvenimo srovė. Kokia gi galėtų būti ši srovė, galinti išnaudoti masinį nepasitenkinimą valdžia?
Tiksliai atsakyti į šį klausimą kol kas neįmanoma, galima apibūdinti tik kai kuriuos trečiosios srovės bruožus.
Trečioji politinė srovė turėtų būti grindžiama naujos visuomenės vizija. Visuomenės, kurioje vyrautų pagarba asmenybei, savitarpio pagalba ir avangardo idėjos. Taip, ši vizija atrodo utopiškai, bet dėl to nevertėtų graužtis. Nauja visuomenė – tolimas tikslas, bet jis nukreipia vaizduotę tinkama kryptimi. Keliautojo, susiruošusio ilgai kelionei, vaizduotėje iškyla kelionės tikslas – rojaus kampelis pasaulio pakrašty, kurį jis turi atrasti. Trečiosios srovės šalininkams irgi reikalingas didis tikslas, nes jie susiruošė ilgai kelionei.
Trečiosios srovės šalininkai privalo tapti nesutaikomais dabartinės sistemos opozicionieriais. Tapti valdžios košmaru. Jie turi kautis ne dėl menkų nuolaidų, ne dėl kelių seimo kėdžių, ne dėl galimybės įtakoti vyriausybės sprendimus, o dėl didelių dalykų ir atkakliai žengti naujos visuomenės link.
Jie turi padėti engiamiems žmonėms ne tuščiais žodžiais, o konkrečiais darbais. Kuo ši pagalba konkretesnė, tuo geriau. Vadovaujantis chrestomatiniais ankstesnių laikų revoliucionierių pavyzdžiai, jie turi agituoti žmones firmose, įmonėse ir įstaigose – visur, kur žmonės labiausiai išnaudojami. Užtenka vos kelių sėkmingų protesto akcijų ar streikų, ir žmonės, pažinę saviškius, noriai prisidės prie bendro reikalo.
Trečiosios srovės šalininkai turi iškelti keletą paprastų, bet svarbių ir visiems aktualių lozungų. Štai keletas tokių lozungų:
1. „Anuliuokite mūsų skolas!“. Itin aktualus šūkis. Šiandien beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas skolingas valstybei arba bankui. Žmonėms užtenka išaiškinti, kad jų skolos atsirado dėl to, kad valstybė, priėmusi bankams naudingus įstatymus, žmones tiesiog pardavė jiems lyg kokius baudžiauninkus.
2. „Už prieinamą būstą!“. Iš atlyginimo gyvenančiam žmogui šiandien būstas nėra pasiekiamas, o be būsto žmogus nėra žmogus, jis – bomžas, praradęs bet kokį žmogiškąjį orumą. Žmogus turi būti orus, o būstas – prieinamas.
3. „Visa valdžia – savivaldybėms!“. Būkim realistai: aukščiausiosios Lietuvos valdžios atstovai tėra virtualūs klounai, graibstantys grietinėlę nuo visuomenės puodo. Kam mums tokia valdžia? Juk galime tvarkyti patys!
4. „Kelią avangardui!“. Niekas nenori gyventi pilkoje provincialioje šalyje. Žmonės iš jos nebėgs, kai avangardinė kultūra pergalės pasenusį ir niekam neįdomų tradicionalizmą.
Po šiais (ar panašiais) lozungais turėtų susiburti visa neparlamentinė opozicija. Nepartinė ir neparlamentinė opozicija šiandien tiesiog būtina. Tai aktyvių žmonių, žurnalistų, juristų, visuomenės veikėjų, profsąjungininkų komanda, pritrauksianti visus, kurie blogai jaučiasi šioje visuomenėje. Tačiau susiburti didžiam tikslui įmanoma tik atsisakius smulkių ambicijų.
Revoliuciniai pokyčiai įmanomi tik tada, kai Lietuvoje atsiras pakankamai daug opozicionierių, kuriuos jungtų ta pati ar panaši naujos visuomenės vizija. Tik tada, kai jie susivienys į neparlamentinės opozicijos koaliciją, bus galima išeiti iš sisteminio socdemų-konservų valdžios rato ir žengti didelį žingsnį naujos visuomenės link.
Čipolinas
2011 01 13
