Jau kelinta kartą nagrinėju šešėlio, leidžiančio išgyventi vargdieniui, temą. Turiu pasakyti, kad mūsų turčiai daug kur neteisūs, bet sakydami, kad dažnas skurdžius turi šešėlinių pajamų, – jie nemeluoja. Esu tikras, kad mūsų vyriausybė nesiryš jų apmokestinti, todėl būsiu atviras.
Bet apie viską iš eilės. Šį kartą panagrinėkim rinkimus. Skurdžiams tai tarsi svajonių išsipildymas, kai šešėlinės pajamos tiesiog krinta iš dangaus. Tiesa, politikai darosi šykštoki. Nusprendę, kad per brangu dalinti dovanas rinkėjams, kiek paverkė apie „papirkinėjimą“ ir tas dovanas „uždraudė“. Kai kurie dalina ir toliau, bet jau gerokai mažesniais kiekiais, neva slėpdamiesi ir duodami suprasti, kad duotų daugiau, jei ne konkurentų klasta ir šykštumas. Šiaip ar taip nusiminti nereikia, visada galima tikėtis, kad kurios nors partijos aktyvistai, pasiskelbę visuomenininkais, iškeps kugelio, sriubos ir surengs nemokamą spektaklį.
Kita galimybė užsidirbti – „sudalyvauti“ rinkimų organizavime. Jei esi žmogus, „artimas“ politikai, gali tikėtis, kad kuri nors savivaldybėje ar seime atstovaujama partija įtrauks tave į rinkimų komisiją. Pinigai nedideli, bet ir darbas menkas – išdalint rinkėjams kvietimus ir rinkimų dieną pasisukinėt apylinkėje. Žinoma, ir „teisingai“ suskaičiuot balsus.
Apylinkės komisijos narys gaus kelis šimtus. Jei toje komisijoj būsi koks nors svarbus asmuo – pirmininko pavaduotojas ar sekretorius – gausi kokia šimtine daugiau. O jei esi netoli lovio, gali tikėtis komisijos pirmininko ar apygardos komisijos nario vietos. Tada darbo dar mažiau, o pinigai – dvigubi.
Na, bet ši chaltūra – tai tik pusiau šešėlis. Pajamų mokestį nuo uždirbtos sumos vis tiek skaičiuoja, nors „Sodros“ – ne. Rinkimų komisija kažkodėl turi privilegiją samdyti darbuotojus ir nemokėti socialinio draudimo mokesčio. Kodėl taip yra – neaišku. Kartu neaišku ir kas bus, jei koks politiškai nesusipratęs šunėkas apkandžios komisijos narį, vykdantį pareigas...
Prisidėti prie rinkimų organizavimo – valdiška chaltūra. Klausydamas tūlo Vaigausko virkavimų, kad rinkimų organizavimui trūksta pinigų, stebiuosi, kaip jie nesusipranta tų rinkimų įtraukti į viešųjų darbų programą. Taigi šimtaprocentinė galimybė apvogti ne vien „Sodrą“, bet ir bedarbius. Keista, bet kol kas politikieriai iš šio aruodo nesemia, gal nori pasirodyti sąžiningesni nei yra.
Yra ir kitų – privatesnių, bet ne tokių pelningų – darbų. Sakysim, visokie kandidatų žaidimai. Per rinkimus jie visada prisigalvoja įvairių niekų. Vieni šiukšles , t.y. visokį propagandinį šlamštą gamina ir šiek tiek moka, kad tos šiukšlės pasiektų rinkėjus. Šiaip su tuo šlamštu rinkėjų galima ir nevarginti – medžiagą tiesiog į šiukšliadėžę, bet apdairiai, nes yra pavojus: jei būsit pagauti – kandidatas darbo neapmokės. Nežinau kodėl jie šiuo atveju tokie priekabūs. Juk šiukšlių išvežimą, rinkimus ir būsimą deputatystę visuomet apmoka rinkėjai. Net jeigu neuždirsite, vis vien jums liks moralinis pasitenkinimas: politikų melą išmesti šiukšlynan – visuomet geras darbas. Kuo nemėgiamesni politikai, tuo maloniau jį daryti.
Dar galima parsisamdyti plojiku ar švilpiku rinkiminiuose mitinguose. Tiesa, jų nedaug, bet yra. Politikai juk nori pasirodyti svarbūs, tad tokiems spektakliams jiems prireikia statistų. Deja, pinigai už šiuos darbus tikrai menki, be to, politikai linkę už juos atsilyginti po „išrinkimo“. Su tokia apmokėjimo forma siūlyčiau nesutikti. Tai labai panašu į įsipareigojimą „po smerčio grūdais atpilti“.
Kiek daugiau gali tikėtis, jei kokiam kandidatui pavyktų įsiūlyti kvalifikacijos reikalaujančią paslaugą – tarkim, moki kurpti propagandinę rašliavą, piešti plakatus ar gražiai fotografuoti kandidatą bei jo rėmėjus. Bet tokius darbus dirbantys paprastai neskursta, ir šešėlinės pajamos jiems nelabai svarbios. Pilnos redakcijos tokių auksaburnių, per kiekvienus rinkimus žmonių naivumą paverčiančių grynu pinigu.
Jeigu nesi prie lovio ir nemoki meluoti, dar nereiškia, kad iš rinkimų negali pasidaryt pinigo. Galima imtis verslo. Per kiekvienus rinkimus girdim apie balsų pirkimą. O kodėl nepardavus? Nežinau, kaip kiti, bet esu visiškai tikras, kad tie, kuriuos „išrinks“, tikrai nedirbs man. Paprasčiausia būtų parduot savo balsą balsuojant „paštu“. Balsuoti galima kelis kartus, o komisija už tikrą pripažins paskiausiai išsakytą valią. Suprantat, kur lenkiu? Kai kuriose apygardose netgi keliolika prie valdžios lovio besiveržiančių kiauliasnukių! Jei iš kiekvieno paimtum kad ir cigarečių pakeliui – ir tai jau sočioms vaišėms surinktum. Svarbu tik nepamiršt rinkimų dieną nueit į apylinkę ir dar kartą pareikšt „savo valią“, šį kartą jau savaip. Būdas geras, bet reikia, kad kandidatai į politiškai įteisintus vagis būtų, švelniai tariant, žioploki. O paprastai jie būna gudresni.
Kai kurie kandidatai būna įtarūs. Sutikusiam parduoti savo balsą, į rankas duoda jau „tinkamai“ pažymėtą biuletenį, o pinigus sumoka tik tada, kai į jam atneši rinkimų apylinkėj gautą tuščią. Bet sakoma – ir gudri višta uodegą įsidilgina. Gerai pagalvojus, galima parduoti ir tokiam. Tą jo gautą biuletenį kabinoje galima pripiešti, prirašinėti ką nors nepadoraus arba paprasčiausiai užrašyti: „Tokiam ir tokiam šmikiui – vardeniui pavardeniui – neparsiduodu“.. O paskui ramiausiai grįžti pas tą ponulį ir pasiimti honorarą.
Tiesa, laikai sunkūs, daug pinigų tikėtis beviltiška. Kita vertus, kur šiais laikais vargšui moka daug? Tai tiek šį kartą apie rinkimų teikiamas šešėlinio verslo galimybes. Linkiu jums žioplų kandidatų ir pinigingų rinkimų. Galbūt kam nors pasirodžiau ciniškas, bet jei tikrai norisi valgyt – nelabai gali rinktis, o jei esi sotus – tada gali išdidžiai boikotuot tą purviną politikų žaidimą.
2011 01 11
