Šūviai į JAV  kongreso atstovę Gabrielle Giffords daug ką Jungtinėse Valstijose šokiravo ir privertė liūdėti. Ši tema neišvengiamai dominuos naujienų pranešimuose ir pokalbiuose. Tačiau vieną dieną, kai nusilps patriotinis įkarštis, reikės pripažinti, kad dėl šūvių į Giffords  neverta liūdėti labiau nei dėl kitų, kurie žuvo smurtinguose susidūrimuose (nuo civilio ar policininko šūvių) arba nuo dar mažiau pastebimo smurto (politiko parašo).

       Nacionalinė reakcija į incidentą apnuogino tai, kas svarbiausia Amerikos valdančiųjų kultūrai. Svarbiausia yra tai, kad smurtas būtų vykdomas tik viena kryptimi: nuo socialinės hierarchijos viršūnės žemyn. Mums yra sakoma, kad smurtas turi priklausyti valdžiai, o įstatymo turi laikytis liaudis, ypač tie, kurie yra nustumti į paraštes – kitaip būti negali.

       22 metų žudikas Jaredas Loughneris, sakoma, yra Afganistano karo veteranas – tai galėtų priversti pasidomėti, kokias traumas savo „pėstininkams“ sukelia JAV kariuomenės „karaliai“. Taip pat sakoma, kad Loughneris yra asocialus ir turi protinių sutrikimų – taip patogiai galima užglaistyti gausybę priežasčių, dėl kurių galima nužudyti politiką ar teisėją.

       Šūvių grėsmė politikams nepalyginamai mažesnė už pačių politikų smurto grėsmę. Pradėkime nuo to, kad Sarah Palin rinkiminiuose plakatuose buvo naudojamas šautuvo įvaizdis, o pačios Giffords varžovės rėmėjas ragino „Nusitaikykite į sėkmę... šaudykite pilna M16 automato apkaba su Jesse Kelly“.

       O kaip jums tokie politikų, kaip prezidentu tapti žadančio Mike‘o Huckabee ar Mičigano kongresmeno Mike‘o Rogerso pareiškimai, kad Wikileaks bendradarbis iš JAV armijos Bradley‘is Manningas turi būti baudžiamas egzekucija, jei bus pripažintas kaltu dėl to, kad mėgino nušviesti, kaip veikia kariuomenės slaptieji mechanizmai? Arba JAV senatorė iš Minesotos Amy Klobuchar, siūlanti Manningui skirti kalinimą iki gyvos galvos – tai tik kitaip įvardyta mirties bausmė. Šiuo atveju taikinyje atsiduria ne tik Manningas, bet visi potencialūs Wikileaks viešintojai, taip pat jį ginantys socialiniai judėjimai.

       Deja, nekalbama apie išties rimtas grėsmes, kurias savo veiksmais ar neveiksnumu kuriant socialinę ir ekonominę politiką kelia įstatymų leidėjai – jau nekalbant apie karus, per kuriuos kasdien žūsta daug daugiau žmonių, nei nuo kokio nors „asocialaus“ žmogaus rankos...

       Daugelis politikų ir ekspertų kalba, esą šis incidentas turėtų priversti amerikiečius „pabusti“. Bet mes jau pabudome nuo kito žadintuvo – kvietimo veržtis diržus, kapitalizmo krizės, labiausiai pasaulyje perpildytų kalėjimų, priemonių prieš imigrantus, trumpai tariant – sisteminio smurto, kuris didėja leidžiantis hierarchinėms kopėčioms.

       Pabusti reikia politikams. Deja, tam vargu ar pasitarnaus Jaredo Loughnerio veiksmai.

       Vienas Arizonos šerifas sako: „Nestabilios psichikos žmonės pasiduoda raginimams nuversti valdžią. Šioje šalyje kylantis pyktis, neapykanta ir fanatizmas iš tiesų gąsdina. O ypač gyvenant Arizonoje, kuri tapo prietarų ir fanatizmo Meka. Pareigūnams nuolat grasinama, man taip pat. Liūdna, kad tai vyksta Amerikoje. Greitai neberasime protingų, padorių žmonių, norinčių tarnauti valstybės tarnyboje“.

       Žinoma, valstybinė tarnyba nėra itin suderinama su protingumu ir padorumu.

       Šerifas teisus – Arizona tapo prietarų ir fanatizmo centru. Tačiau jis nekalba apie drakoniškus šerifo Joe Arpaio potvarkius, nukreiptus prieš imigrantus, puolimą prieš etnines studijas, ksenofobijos kultūrą ir baltųjų dominavimą Arizonoje, kuriam nebyliai pritarė ir valstybės departamentas. Vietoj to, jo manymu, visos problemos kyla iš „kalbų prieš valdžią“ – būtent jas įstatymdaviai, politikai ir oficiozinė žiniasklaida laiko tikra grėsme, kurios taikinys – alternatyvų neturinti valdžia ir smurto hierarchija. Šerifui ir chorui, kviečiančiam „pabusti“ nerūpi socialinių kopėčių viršuje esančių žmonių padorumas ar protingumas. Jie suinteresuoti išlaikyti savo valdžią, tiek žinių.

       „Nesulaikau ašarų, esu priblokšta ir įpykdyta“, pasakė liūdnai pagarsėjusi dešinioji kongreso narė iš Minesotos. Tačiau ji neašaroja, kai nuo prieš gėjus nukreiptų patyčių žudosi ar yra žudomi jauni žmonės, kai Arizonos dykumoje miršta imigrantų šeimos, kurios ieškojo galimybės išgyventi. Jos nepribloškia ir nepykdo pats smurtas. Ji yra priblokšta ir įpykdyta tik dėl to, kad supranta, kad tai gali nutikti jai pačiai.

       Nemanau, kad šis apšaudymas yra pateisinamas, jokiu būdu ne. Aš nežinau, kokia buvo Loughnerio motyvacija, be to, kai pagalvoji apie liūdniausiai pagarsėjusius Arizonos politikus, Giffords toli gražu nebuvo pirmoji sąraše. Be to, nemanau, kad galingieji turėtų turėti imunitetą tokiam smurtui, kurį mes, turintys nedaug galių, rizikuojame patirti kasdien. (Bet kuriuo atveju Loughneriui jaučiu daugiau simpatijų – bausmė jam bus didesnė nei kokiam nors politikui). Pagalvokime: prieš 2004-ųjų George‘o Busho perrinkimą ar po jo milijonai amerikiečių slapčia būtų pritarę, kad toks smurto prieš jį aktas būtų pateisinamas – jis būtų užkirtęs kelią didesniam smurtui.

       Didesniam smurtui kelią galima užkirsti ir kitomis priemonėmis, svarbiausia, kad jos veiktų.

       Štai kaip galime „suvartyti“ dominuojantį šūvių į Giffords diskursą: išjunkime TV naujienas, padėkime į šalį laikraštį ir įjunkime vaizduotę. Galingieji nori, kad mes galvotume, jog jie neklysta, yra nemirtingi ir turi likti savo postuose. Jaredas Loughneris, koks jis bebūtų – išprotėjęs ar talentingas, kairysis, fašistas ar koks nors kitoks – įrodo, kad šis mitas negalioja.

       Tokiomis aplinkybėmis galima prabilti apie daug ką.

       Pagal infoshop parengė kp

       Anarchija.lt

       2011.01.11.