„Mes niekada neprašom, mes tik pranešam, kur ir kada rinksimės, pavyzdžiui, rinksimės Atminimo sode (Garden of Remembrance), žygiuosim O’Connello gatve iki parlamento, kur įvyks mitingas,“ – taip man atsakė Kieranas Allenas, vienas iš Socialistų darbininkų partijos (Socialist Workers party) vadovų, kai jo paklausiau, ar pasitaiko atvejų, kad Dublino valdžia nepatenkintų prašymo organizuoti eitynes ar mitingą. „Pabandytų kas uždraust, – pridūrė, – tokio dalyko čia niekas nesuprastų“.

Susirinkimai nėra draudžiami, nors Airijos valdžia, kaip ir visos valdžios visame pasaulyje, bijo savo žmonių ne mažiau nei Lietuvos valdžia. Ji būtų labai patenkinta, jei piliečių aktyvumas šalies gyvenime apsiribotų balsavimu per rinkimus. Žmonių reikalavimus ji norėtų išgirsti iš profsąjungų lyderių, o ne aikštėse ir gatvėse, bet uždrausti naudotis viena iš pamatinių demokratijos laisvių – susirinkimų laisve – Dubline niekam nešauna į galvą.

Užtikrinti tvarką patikėta gardai (policijai), kurios pagrindinė užduotis – nukreipti ar sustabdyti transporto eismą, kad protestuotojai galėtų saugiai pražygiuoti. Be abejo, kai tvarkos palaikymo pretekstu garda persistengia, ji išprovokuoja demonstrantų pasipriešinimą. Vien per praėjusius metus Airijoje demonstrantai buvo priversti gintis bent keletą kartų. Taip atsitiko, kai per daug uolūs tvarkos palaikytojai, raiti ant arklių, pasuko tiesiai į tūkstantinę studentų minią. Protestuojantiems studentams tuomet neliko nieko kito, tik gintis.

Praėjusią vasarą per vieną mitingą, kurio liudininku ir pats buvau, – kai keli šimtai anarchistų ir SWP aktyvistų pabandė pro pravertus vartus įeiti į parlamento kiemą ir pareikalauti iš parlamento narių pasiaiškinimo, kodėl mokesčių mokėtojų pinigais jie gelbsti bankus, – saugantys parlamentą gardos pareigūnai išsitraukė gumines lazdas ir pradėjo talžyti žmones. „Sky news“ tuomet nutraukė programą ir pranešė, kad demonstrantai Dubline šturmuoja parlamentą.

Bet net ir tuo atveju niekas nešaudė į protestuojančius žmones, kaip prieš du metus atsitiko Vilniuje. Po to niekas nesugalvojo žmonėms uždrausti reikšti savo nuomonę ar nurodinėti, kur ir kada jie gali rinktis – prie parlamento ar ten, kur protesto organizatoriai mano esą tikslinga. Airijoje net ir valdžios atstovai dar pajėgia suprasti, kad tai būtų didžiausias demokratijos pažeidimas, nors dėl protestų ir opozicijos jie priverti skelbti pirmalaikius rinkimus.

Vilniaus ir Lietuvos atveju, deja, yra kitaip. Stebiuosi, kaip Lietuvoje gyvenantiems žmonėms neužverda kraujas matant tokį valdančiųjų dviveidiškumą, juk jie, skubėdami smerkti Baltarusijos milicijos veiksmus, patys elgiasi ne kitaip, jei ne dar šlykščiau. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Socialistinio liaudies fronto sausio 16-osios protesto mitingą, planuojamą prie Seimo, valdininkai siūlo rengti Kalnų parke.

Kitaip kaip pasityčiojimu iš žmonių to niekaip nepavadinsi. Juk jie ruošiasi protestuoti prieš dabartinę Lietuvos valdžią, o ne dainų dainuoti, rungtynių stebėti ar slidinėti – dabar ten sniego iki kelių. Tokios valdžios patyčios tęsiasi jau ne vieni metai – daugybė mitingų ir demonstracijų buvo uždrausta arba leista juos rengti kuo toliau nuo valdžios institucijų. Visa tai buvo daroma sugalvojant pačius juokingiausius pretekstus ar tiesiog pasakant, kad gali nepavykti užtikrinti tvarkos.

Niekas nesikeičia. Sausio 16 d. mitingo organizatorių vietoje nepaisyčiau draudimų ir pakviesčiau žmones susirinkti tada, kada yra nuspręsta, ir ten, kur yra nuspęsta. Pranešti, o ne prašyti!

Kodėl gi nesusirinkus Katedros aikštėje, kur daugiausia vietos ir iš kur patogiausia pražygiuoti  Gedimino prospektu iki Seimo. Laikas atsiimti aikštes ir gatves, kurios priklauso visiems gyventojams, o ne nuolankiai prašyti juodaskvernių ir Vilniaus biurokratų leidimo jomis naudotis.

Matyt dar per mažai pykčio žmonėse susikaupę. Šiandien daugiau kaltinčiau pačius protesto organizatorius, o ne valdžioje sėdinčius – dar neaišku, kas labiau kinkas virpina. Jau seniai laikas suprasti, kad iš šitos valdžios nieko gero nesulauksi. Baltarusiai, nors ir valdomi „paskutinio Europos diktatoriaus”, bent išdrįso išeiti į gatves ir aikštes, o „drąsios Lietuvos” gyventojai tūno sulindę į krūmus vadinamosios demokratijos sąlygomis ir, geriausiu atveju, „protestuoja” uždaruose kiemeliuose arba, kaip gėjų eitynių atveju, – už užtvarų, upės atskirti nuo miesto gyventojų.

Prieš 20 metų, sausio 13-osios vakarą, prie Seimo atsivežiau du savo keturiolikos-penkiolikos metų auklėtinius, Lietuvos klasikinių imtynių rinktinės narius. Per nešiojamą radijo aparatą išgirdęs,  jog  į TV pastatą veržiasi kareiviai, nuvažiavome prie jo. Kai virš galvų ėmė švilpti kulkos,   jausdamas atsakomybę dėl vaikų gyvybių, sukomandavu jiems slėptis už automobilio.

Šiandien pagalvoju: nejaugi buvo verta rizikuoti, nejaugi L. Asanavičiūtė, mano kraštietis R. Juknevičius ir kiti žuvo tik dėl to, kad Lietuvoje valdžią uzurpuotų godžių nutukusių katinų klanai, kurie ne tik nuskurdino didžiąją žmonių dalį ir privertė šimtus tūkstančių emigruoti iš šalies, bet net išdrįsta varžyti pagrindines laisves.

Jei šiandien gyvenčiau Lietuvoje, ateičiau prie Seimo ne tik sausio 16-ąją, bet ir sausio 13-ąją. Pratęsti tai, ko nepabaigėme.

Prasideda kiškio metai. Gal tereikia tik pagąsdinti, ir šitas Seimas išsilakstys į visas keturias puses. Norėčiau tai pamatyti.

        Autoriaus nuotraukose – protesto eisena ir mitingas prie parlamento Dubline 2010 m. gruodžio viduryje

2011 01 04