Nors esu abejingas šventėms, šventinė nuotaika nenumaldomai paliečia ir mane. Lyg nematomas spektaklis įtraukia ir priverčia nusišypsoti. Atrodo, kad nieko neįvyko: sniegas toks pats baltas kaip visada, žmonės tokie pat nelaimingi, gal tik – tik noras žutbūt įrodyti, kad esi laimingas, sėkmingas, kad viskas, kas buvo blogai, pasikeis, – gal tik šis keistas noras kitoks.
Šis noras vardu Viltis dabar užliejęs kiekvieno žmogumi save laikančio padaro širdį. Ir būtent jame ištirpsta gili ciniško gyvenimo filosofija, apnuogindama nesumeluojamą mūsų visų artumą. Lyg mes būtume viena, ir visi skirtumai, kurie randasi bendroje kovoje už išlikimą, būtų atėję ne iš mūsų.
Mėgaujuosi šia nuotaika. Nors Baltarusijoje karas, nors ateitis mums nežada nė vienos lengvos pergalės, nors mano bedraminčiai ieško menkiausios progos vienas kitam įkąsti. Rašau laišką, kurio neadresuoju nė vienam konrečiam žmogui, netgi jokiai konkrečiai grupei. Viso labo noriu pasidalinti trapia, bet dėl to ne mažiau svarbia įžvalga: ar mūsų susvetimėjimas, indvidualizmas, egoizmas ir iš to kylantis priešpriešų ieškojimas nėra viso labo nesugebėjimas pakankamai giliai pajusti, kokie artimi esame vienas kitam?
Taip, šis laiškas visiems Lietuvos kairiesiems. Net apakintas šventiškos nuotaikos butaforijos nesutikčiau palinkėti ko nors gražaus politiniams oponentams – matyt, vis dar esu per daug giliai paskendęs savo paties opozicijose. Bet nelinkiu jiems ir nieko blogo. Man jų tik gaila.
Iškilus klausimams – kas gi yra tie kairieji, kurios Lietuvos politinės partijos yra kairiosios, kodėl kairieji nevienodai vertina iš principo vienodus įvykius skirtingose šalyse, – aš pagalvoju: kokių ribų mes ieškome? Ideologinių, politinių, ar tiesiog norime išmatuoti kiekvieno kairumo kiekį kraujyje? Postmodernizmas, žinoma, bando atsisakyti šios skirties, tik jam nelabai sekasi.
Ir kur gi slypi Lietuvos problema: laisvos tautos jaunystėje ar sename kaip pasaulis troškime aiškiai žinoti draugus ir priešus?
Aš asmeniškai nematau priešų tarp kairiųjų žmonių. Man jie visi atrodo nuostabūs savo troškimu kautis su nematoma ir visa praryjančia sistema. Čia negali būti aiškesnės ribos, kaip skirtis tarp noro priešintis valdymui ir noro valdyti. Tai ir yra didžioji skirtis, apie kurią prirašyta kalnai makulatūros. Nesiginčiju – talentingai ir be galo intelektualiai. Aš taip nemoku, todėl kalbu paprastai.
Įsiplieskę karai tarp kairiųjų – tai viso labai radikalaus ir nuosaikaus kairumo klausimas. Nenorėčiau juo užsižaisti. Suprantama, jog būti radikalu visada šioks toks pranašumas, tačiau yra ir kita grėsmė – fanatizmas. Kai iš radikalumo peraugama į nekvestionuojamą savo tiesos filosofiją...
Bet tai niekis – turiu omeny visas tarpusavio diskusijas – palyginus su tuo, kaip šiais naujaisiais metais teks bendrai kautis prieš nematomus ir matomus monstrus. Būtent jie – visada pasirengę užvaldyti – yra tai, prieš ką visi bendrai turėtume suremti ietis. Ne tik žodžiu, ne tik veiksmais – pirmiausia savo širdimis.
Kai Julianas Assange‘as su „WikiLeaks“ parodė, kokia galia yra informacija, jis atskleidė tik vieną mažą paslaptį: net ir didžiausia galia yra nugalima tiesa. Tad nereikėtų klausti: kaip nugalėti valdžią, kaip mums įveikti blogį?.. Reikėtų klausti: ar troškimas įveikti priešą yra didesnis už troškimą jam vergauti?
Klausimas tiks toks. Bet kas šiame pasaulyje gali išlėkti į orą vienu kompiuterio klavišo spragtelėjimu... Svarbiausia ne tai. Visuomet svarbiausia visuomet tai, kas lieka anapus spektaklio. Svarbiausia – visuomet tarp eilučių. Svarbiausia ne pergalė, bet tai, kam, su kuo ir kodėl tą pergalę pasiekei.
Linkiu visiems Lietuvos kairiesiems susitaikyti ir kovoti prieš bendrus priešus, kurie tikrai nesiruošia pasiduoti. Siunčiu Jums visiems atlaidumo ir gerumo snaigių.
Vilis Normanas
2011 01 02
