Kai Baltarusijoje talžomi opozicionieriais vadinami žmonės, lietuviai jaučia savotišką pasitenkinimą – va, ir jie žinos, kiek daug kainuoja laisvė ir kokia ji bevertė, kai ateina kita valdžia. Tegul pakovoja, pasišakoja prieš didijį diktatorių, tegul jų kaulai patraška, tegul jie būna persekiojami, uždaromi, kankinami. Visa tai mums teikia malonumą – primena, kaip mes patys sunkiai siekėme ištrūkti iš diktatūros.
Ištrūkom, na ir kas? Nieko. Nauja prezidentė spaudžia ranką A. Lukašenkai, šypsosi, ji netekėjusi, jie beveik vienmečiai. Kodėl būtų galima nesišypsoti? Juk kaimynai esame, per amžius bendra istorija mus vienijo, suvienykime save vardan... tos valdžios. Daug daugiau lietuvių nekenčia dabartinės valdžios nei buvusios. Sakot, dabar demokratija? Ir kas iš to?
Baltarusijos valdžia dvokia iš toli, bet nepasakysi, kad Lietuvoje kitaip – tas pats pašvinkusio autoritarizmo kvapas. Žodžio ir minčių laisvė? Nė velnio! Visagalė cenzūra seniai neleidžia išsišokėliams laisvai pasisakyti. Ir jūsų ištikimas tarnas gali tai patvirtinti. Bet ne apie tai kalba – lietuviai nenori būti visiškai laisvi, kad kiekvienas galėtų pasisakyti. Tai vadinama „laisve be atsakomybės“. Neva pirmiausia tau duosim pareigų rinkinį, o tada laisvę, nesvarbu, kad vienas kitą neigia.
Kažkada, kai parašiau savo pirmą romaną, per jo pristatymą ginčijausi su Nijole Oželyte, kas yra didesnis menas – literatūra ar politika. Tada įrodinėjau, kad literatūra, dabar manau, kad politika. Neabejokite, jog kada nors ateisiu į politiką, t.y. į valdžią, ir mano reklaminis šūkis jus užburs: „Aš sunaikinsiu bet kokią valdžią!“. Kas už mane nebalsuotų? Ar tokių atsiras? Kvailiai. Jūs verti to, ką turite.
Žižeko balsu rėksiu: „Aš ne žmogus – aš monstras!”. Išlaisvinsiu savo bestiariškumą taip, kad perversija virstų socialversija. Smagu. Kodėl apie tai kalbu? Ar nežinau, kad negalima šokinėti nuo vienos minties prie kitos? Kad tekstą reikia konstruoti taip pat, kaip kastruojamas bet kuris gyvulys – tvarkingai ir be didesnių šuolių?
Žinau, taip elgiuosi ne dėl to, kad laužyčiau jūsų smegenis, noriu jums pasakyti – tai, kas vyksta Baltarusijoje, nėra joks siaubas, joks piktavalio demono pasireiškimas. Tai ta pati valdžia, kuri į mus šaudė guminėmis kulkomis. Bet jūs matote LABAI didelį skirtumą, nes mus vadina demokratine valstybe, ir jūs jaučiatės saugūs, sulindę į savo urvus tyliai kaupiate atsargas ir tikitės numirti dar prieš čia prasidėsiantį civilizacijų karą. Politika yra didysis sociumo, bet ne individo menas. Dabar turėčiau ką atsakyti Oželytei.
Mes gyvename demokratijoje? Ir ką tai reiškia? Tai reiškia, kad prievartą mes ĮTEISINAME kaip normalų reiškinį. Štai kodėl taip stebimės Baltarusijos valdžios veiksmais. Jie to neįteisino. A. Lukašenka laikomas Blogio įsikūnijimu, nes nesutinka savo laisvės atiduoti kokiam nors rašytiniam popiergaliui. Ar jis blogesnis už mus? Kas valdo mūsų laisvę?
O gal dichotomiją pakreipkim kita vaga – kodėl mes visada turime atiduoti kažkam laisvę, kad būtume laisvi? Ar mes negalime pirmiausia iškelti laisvės idealo, o tik po to formuoti jai ribas?
Negalime. Tai pirmoji politikos mokslų pamoka. Laisvė negali būti visuotinio susitarimo pamatas. Aleliuja. Kodėl? O gi todėl, kad laisvė yra beformė. Brėždamas kokias nors ribas, jau naikini laisvę. Bet nereikia pamiršti, kad didžiausias laisvės priešas yra valdžia. Turi valdžią – neturi laisvės. Panaikinsi valdžią – tapsi laisvas.
Ką daryti mums, kartu su baltarusiais, kurie nori vieno – tiesiog neturėti valdžios? Ką daryti viso pasaulio žmonėmis, kurie ištroškę laisvės? Kaip mums išsivaduoti?
Ir žinot ką? To nemoko universitetuose. O gaila. Ten moko paklusti, disciplinuoja. Tai panoptikumas. Ir t.t. Te neįsižeidžia mokslo žmonės, aš juos visus myliu. Jie protingi, aš – beprotis. Bet man geriau – aš laisvas. Aš galiu kalbėti savo bestiariška kalba, savo pasąmonės turiniu, savo traumų ir kompleksų sintakse. O jie – ne. CHA CHA CHA.
Norit išsivaduoti? Norit būti laisvi? Yra tik du keliai – gerai juos įsiminkite, nes aš taip pat galiu būti uždraustas. Uždraustas kaip narkotikas, kaip kvaišalas, kurio prisiriję jūs dedate skersą ant sociumo ir tampate laimingi, bet pirmiausia – laisvi. Visų narkotinių medžiagų blogybė ta, kad jos nužudo super ego. Visuomenę. Ups.
Vienas laisvės kelias yra asmeninis – išprotėti. Nepaisyti nieko. Būti nekenksmingu pamišėliu. Tai negatyvioji laisvė pagal Isaiahą Berliną. Seną šunsnukį. Būti užribyje. Būti vienam. Būti tokiam vienam, kaip vaizduojamas krikščioniškas pragaras – aklina tamsa ir amžina vienatvė. Gerai sugalvojo tie tikintieji, man patinka. Renkuosi pragarą, jeigu galima. Aar galima, ar nedraudžiate rinktis pragaro?
O pozityvi laisvė – tai susitarti su kitais. OK, sakau, davaj susitariam, na chuj čia parkės. Tokiu atveju turime kažkaip sunaikinti valdžią. Bet apie tai aš dabar nekalbėsiu, kad pats nebūčiau sunaikintas. O būdų yra daug. Daugiau negu reikia. Ir didžiausia Baltarusijos opozicijos, norinčios nuversti valdžią, klaida yra ta, kad ji nesielgia kaip „Wikileaks“ ir pasauliui neviešina Lukašenkos nuodėmių. Kvailiai. Neskaitė „Pavojingo proto“...
2010 12 26
Alejandro Garcia-Lemos piešiniai
