Skubėdamas Senamiesčiu namo, kasdien susiduriu su tais pačiais benamių ir elgetų veidais. Štai pagyvenusi moteris, žiemą apsimuturiavusi keliais rūbų sluoksniais ir tempianti du mantos prigrūstus krepšius. Dabar ji lengviau apsirengusi, ir mantos sumažėję. Tikriausiai ir jai vasara.
Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą esame matę vienakojį su ramentu ir su juodu apšiurusiu pudeliu. Jis nuolat klibinkščiuoja Sodų, Gėlių, Aušros vartų, Pylimo, šv. Stepono gatvėmis. Nusibeldžia net iki Vokiečių ir Didžiosios gatvių. Ar jis turi kur prisiglausti?
Pažįstu ir vieną jauną vaikiną, matyt narkomaną, nuolat slankiojantį Stoties apylinkėmis bei Senamiesčiu ir įkyriai kaulijantį pinigų. Kartais jis užeina į kokią senamiesčio kavinę nusiprausti. Stebėjausi, kad vienos Aušros vartų gatvėje esančios kavinės darbuotojai humaniškai leisdavo jam praustis tualete. Kai įeidavau į tualetą, matydavau jį trinant savo spuogais apėjusias lūpas ir šukuojant sulipusius riebaluotus plaukus. Kasdien praeinu ir pro valkataujančius vaikus. Ar jie irgi benamiai?
Benamystė yra susijusi su nenutrūkstama praradimų grandine. Darbo, namų, turto, vaikų, šeimos, draugų praradimu. Visa šita praradus, kas lieka? Tik benamio kūnas. Dažniausiai dvokiantis, atgrasus, mums sunkiai pakeliamas. Dažnas įsivaizduojame benamio kūną kaip savotiška atlieką; tai, kas teršia, dvokia, ir turėtų neegzistuoti. Benamių kūnai mus šiurpina ir kelia diskomfortą, nepatogumą, susierzinimą, net siaubą.
Todėl visai nekeista, kad kovojant su benamiais ir elgetomis, mėginama jų kūnus išmesti iš miesto erdvių. Policijos pareigūnai naudoja senus kovos su elgetomis metodus. Sučiuptą benamį ar elgetą jie įgrūda į mašiną ir pavėžėję keletą kilometrų paleidžia. Tačiau benamiai ir elgetos vėl sugrįžta į savo vietas. Miestas bejėgis juos sunaikinti ir paslėpti. Benamių kūnai ir toliau bado praeivių akis.
Remiantis XVIII a. architektu Benthamu, galima teigti, kad kiekvienas miestas yra savotiškas karceris, stebėjimo taškų rinkinys, sukonstruotas tam, kad jo gyventojams primestų tam tikrą elgesio ir disciplinarinės priklausomybės modelį. Tad mūsų miestai – tai geometrinė ir geografinė disciplinuojančių konstrukcijų erdvė. Mieste atrandama vis daugiau būdų mus stebėti ir sekti. Vilniuje, pavyzdžiui, įrengta nemažai vaizdo kamerų, kurios seka kiekvieną mūsų judesį. Kaip kažkada buvo rašoma viename Lietuvos dienraščių, dvi Gedimino prospekte įrengtos vaizdo kameros stebi Arkikatedros prieigas. Bet elgetos esą jau suvokę, kurias vietas pasiekia kamera ir stengiasi nepakliūti į jų stebėjimo lauką. Kameros saugo, kad miestu būtų tinkamai naudojamasi ir kad miesto vietos būtų tinkamos jo gyventojams. Benamiai ir elgetos išmoko nepaisyti ne tik tvarkos saugotojų prievartos, kamerų disciplinos, bet ir mūsų, praeivių, paniekos ir pasišlykštėjimo.
Pamėlynavusiais nuo pigaus alkoholio veidais, purvinais treningais, nušleivotais batais benamiai juda iš vienos Vilniaus vietos į kitą. Nuolat vaikomi iš reprezentacinių miesto vietų, jie traukiasi į mažiau reprezentacines. Jų pamatysi visur: prie Kalvarijų turgaus, Stoties rajone, Vokiečių gatvėje, net Lentvario geležinkelio stotyje. Praeitą savaitę mane sukrėtė toks vaizdas Lentvaryje.
Ankstus rytas. Septynios. Daugybė žmonių, laukiančių traukinio į Vilnių. Nenusakomo amžiaus nepakeliamai dvokiantis vyriškis trinasi į Lentvario stoties sienas. Centimentras po centimetro, metras po metro jis juda palei sienas. Trinasi smarkiai tarsi visas kūnas jam baisiai niežėtų. Atrodo, kad savo kūnu jis nori pažymėti visą stotį. Savo teritoriją. Teritoriją, kuri priklauso mums visiems, tik ne jam. Skubėdamas pro šalį sulaikęs kvapą, pamaniau: galbūt šio vyro elgesys yra nesąmoningas būdas patvirtinti, kad tik šitaip jis gali egzistuoti. Kad tik bėgdami nuo jo, mes galime jam suteikti vietą. Tik sunkiai pakeliama jo smarvė sulaiko mus nuo abejingumo.
O pabaigai beveik asmeninė istorija apie mano paties tolimą dėdę, kurio beveik ir nepažinojau, nors jis buvo mamos brolis. Matydavau jį tik nuotraukose – jauną gražuolį, įdegusį, baigusį universitetą. Keturių vaikų šeimoje jis buvo jaunėlis, pats mylimiausias, labiausiai lepinamas. Su savo vyresnėmis seserimis, apskritai su giminėmis ne itin artimai bendravo. Nelabai laimingai vedė, užgriuvo šeimyninės problemos, alkoholis. Skyrybos. Besaikis gėrimas. Prarandamas bendrabučio kambarėlis Vilniuje. Valkatavimas. Benamystė. Benamiu jis išbuvo daugiau nei penketą metų.
Šitas dėdė dažnai užsukdavo pas mano tetą Vilniuje, vieną iš savo seserų. Ji pamaitindavo jį, duodavo šiek tiek pinigų. Padėjo išsirūpinti pašalpą. Tačiau praeitą žiemą jis dingo. Prabėgo mėnuo, du, trys. Daugiau jis niekad pas tetą nebeatėjo. Išnyko. Mano teta liūdnai linguodavo galvą, sakydama: „Tikriausiai kur nors sušalo ar kas nors užmušė“. Tikriausiai. Benamio žmogaus neliko nė ženklo. Nors liko buvusi žmona ir duktė. Keletas nuotraukų. Keista gyvenimo istorija. Kurioj vietoj guli jo kūnas? Kur jo odekolonu permirkę kauleliai? Niekas nežino.
Berašydamas šį esė, pamaniau, kad būtų gerai pastatyti paminklą nežinomam benamiui. Bevardžiui valkatai. Ir nesvarbu, kad prie tokio paminklo nedegs amžinoji ugnis. Kad per valstybines šventes skautai nedėlios ten gėlių. O ordinais apsikarstę veteranai ir Seimo nariai nesakys pakilių kalbų. Ten rinksis benamiai. Gers pigų odekoloną, prisimins savo likimo draugus. Sušoks girtą šokį. Nusišlapins ant paminklo. Nes benamystė neišgydoma, bet šiek tiek didvyriška. Sunki, bet kartais neišvengiama. Dvokianti, bet sykiu verčianti apie daug ką pamąstyti.
