Prieš keletą dienų per „skype" (o kaip kitaip?) paskambinusi New Havene (CT) gyvenanti draugė Jolanta, su kuria bendravome Amerikoje ir su kuria ryšiai nenutrūko iki šiol, be kita ko, paklausė: „Tai kas ten su ta Airija? Visi laikraščiai pilni.“.
Panašų klausimą išgirdau iš Gretos – kitos draugės, gyvenančios ir dirbančios Vokietijoje. Ji taip pat atkreipė dėmesį į gausius pranešimus vokiečių spaudoje ir per TV, kur analizuojama Airiją kamuojančių finansinių problemų įtaka euro likimui.
Iš tiesų, Airija šiomis savaitėmis visos tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kai Taoisechas Brianas Cowenas (Airijos ministras pirmininkas) paskelbė ketverių metų taupymo planą, didžiausi Amerikos TV kanalai žinias pradėjo informacija iš Airijos ir tik po to pranešė apie tą pačią dieną prasidėjusį Šiaurės ir Pietų Korėjos karinį konfliktą. Tai daug ką pasako. Todėl nenuostabu, kad besikeičiančią situaciją Airijoje atidžiai stebi ir Lietuvos valdžios atstovai – apie tai galima spėti jau iš to, jog A. Kubilius paskubėjo išreikšti savo susirūpinimą tautiečiais, gyvenančiais Airijoje („Delfi", „A. Kubilius: Airijos finansinės problemos gali pakenkti ten gyvenantiems lietuviams").
Be abejo, labiausiai šalies ateitis rūpi patiems Airijos gyventojams, tarp jų ir naujiesiems airiams – čia įsikūrusiems lietuviams. Bet tai negali nedominti ir jų giminių bei draugų, pasklidusių po pasaulį ar pasilikusių Lietuvoje ir dar tik besiruošiančių kelti sparnus – juk Airija ilgą laiką buvo vienas pagrindinių traukos centrų nuo skurdo iš Lietuvos bėgantiems ir ieškantiems darbo svetur lietuviams.
Tad kas gi iš tiesų šiuo metu vyksta Airijoje ir ko galima tikėtis ateityje? Paprasčiausia būtų atsakyti vienu viską apimančiu žodžiu „krizė“. Tai tas pats, kas Graikijoje, tas pats, kas vyko Islandijoje. Ne veltui jau prieš metus airiai karčiai juokavo, į klausimą „kuo skiriasi Airija nuo Islandijos“ atsakydami „viena raide ir puse metų“ (Iceland, Ireland – angl.). Pajuokavimas buvo pranašingas. Šiandien Airija ant bankroto ribos ir priversta priimti Europos centrinio banko bei Tarptautinio valiutos fondo (ECB/TVF) pagalbą.
„Valstybė išduota“, „Grįžtame į akmens amžių“, – tokiomis ir panašiomis antraštėmis pirmuosiuose puslapiuose vieni kitus bando pralenkti Airijos laikraščiai, o politikų ir ekspertų, nerimaujančių dėl šalies, dėl žmonių, dėl euro likimo, komentarai tiesiog užtvindę visą informacinę erdvę. Kai kurių komentatorių nuomone, Airija – viena iš periferinių valstybių, vadinamų PIGS šalių (Portugal, Ireland, Greece, Spain), kurios susiduria su finansinėmis problemomis, ji buvo pasirinkta kaip atpirkimo ožys, verčiant ją priimti EBS/TVF pagalbą, kad finansinės impotencijos užkratas nepersimestų į didesnes šalis – tokias kaip Ispanija, o vėliau galbūt eilė ateitų Belgijai ar Italijai.
Kokia tikroji tos 85 milijardų eurų „pagalbos“ kaina, paaiškėjo, kai Airijos vyriausybė pagaliau atskleidė detales – ką tas ketverių metų planas, kurio reikalauja ECB/TVF, reikš eiliniams Airijos žmonėms. Keletas pagrindinių ekonominio atsigavimo plano punktų, kuriuos reikia įvykdyti norint gauti šią paskolą:
– planuojama atleisti 24 750 valstybės tarnautojų,
– sutaupyti 2,8 mlrd. eurų socialinės gerovės sektoriuje,
– surinkti 1,9 mlrd. eurų įvedus pajamų mokestį,
– minimalią valandinę algą sumažinti 1 euru – iki 7,65 euro per valandą,
– padidinti PVM tarifą nuo 21 iki 22 proc. 2013 m. ir iki 24 proc. 2014 m.,
– iki 2014 m. įvesti naują nuosavybės mokestį (vidutiniškai 200 eurų).
Įdomu tai, kad pelno mokestis išlieka nepakitęs – 12,5 proc., o 1 proc. turtingiausių Airijos gyventojų, valdančių 34 proc. šalies turto, gali taupymo sukeltų skausmų išvis nepajusti, nes daugelis iš jų nemoka net pelno mokesčio, pasinaudodami įstatymų skylėmis, leidžiančioms išvengti mokesčių, jei pusę metų jie negyvena Airijoje. Visos šios taupymo priemonės užguls paprastų žmonių pečius – penkis milijardus eurų tikimasi surinkti padidinus mokesčius, o dar dešimt milijardų sutaupyti sumažinus atlyginimus, pensijas, kitų socialinės pagalbos programų finansavimą.
Tačiau yra vienas „bet“ – ar visa ši taupymo programa bus įgyvendinta? „Mes nemokėsime“ – pasakė didžiųjų profsąjungų pakviesti žmonės, kurie lapkričio 27 d. išėjo į gatves Dubline. Tai buvo didžiausia protesto demonstracija per keletą pastarųjų metų, kurioje, Gardos (Airijos policijos) duomenimis, dalyvavo per 50 000 protestuotojų. Organizatorių duomenimis, jų buvo dvigubai daugiau. Įdomu, kiek tarp jų buvo lietuvių? Lietuviai, aūū - atsiliepkit. (Neiškenčiu nepalyginęs – savaitę anksčiau Vilniuje vyko mitingas prieš grobuoniškas šilumos kainas, į kurį susirinko 350 žmonių. Komentarai nereikalingi.)
Demonstrantai Dubline kvietė ruoštis visuotiniam streikui ir ragino vyriausybę nedelsiant atsistatydinti, nelaukiant vasario ar kovo mėnesio, kai vyks pirmalaikiai rinkimai. Gruodžio 7 d., kai bus tvirtinamas biudžetas, pakvietė vėl visus susirinkti prie Dail (Airijos parlamento) ir nuversti, jų žodžiais tariant, išdavikišką vyriausybę.
Tad Airijoje šiuo metu gyventi gana įdomu. Ar išties padėtis tokia dramatiška žvelgiant lietuvio emigranto akimis? Kiek ši jau dvejus metus besitęsianti krizė jaučiama kasdieniniame gyvenime ir kas, dar svarbiau, laukia artimesnėje ir tolimesnėje ateityje, pradėjus įgyvendinti taupymo priemones valstybėje? Iki šiol dešimtys, jeigu ne šimtai tūkstančių lietuvių spėjo pasinaudoti ir vis dar naudojasi Keltų Tigro klestėjimo metais prinokintais vaisiais. Minimalus atlyginimas vis dar vienas aukščiausių ne tik ES, bet ir visame pasaulyje. Bedarbio pašalpos, pensijos bent du kartus didesnės nei kaimyninėje Didžiojoje Britanijoje. Būsto nuomos kompensacijos, daugybė lengvatų vienišoms motinoms, visa tai leido apsukriems lietuviams – ir tiems, kurie išties nori dirbti, ir tiems, kurie tik naudojasi socialinės pagalbos lengvatomis – gana patogiai ir be didesnių rūpesčių čia gyventi.
Kaip iš tiesų bus po metų, dvejų ar ketverių, atsakyti tikriausiai niekas pasaulyje negalėtų, bet, mano nuomone, bent jau šiandien Airijoje turint darbą, „vynioti meškeres" ir ieškoti, kur geriau, – dar anksti. Pirmiausia todėl, kad netgi ir sumažinus minimalų valandinį atlyginimą vienu euru, jis vis dar išliktų pakankamai aukštas (o juk dauguma gauna didesnį nei minimalų atlyginimą), be to, dar nežinia, kiek sugebės pasipriešinti dirbantys žmonės. Galbūt nauja vyriausybė bus priversta labiau paisyti dirbančiųjų, o ne spekuliantų ir bankininkų interesų.
Be to, emigrantai turi vieną privalumą prieš airius – įsigijusių nuosavą būstą nėra daug. O airiai, pirkę namus astronominėmis kainomis dar pakilimo metais ir šiandien turėdami įsipareigojimus bankams, jaučiasi supančioti, nes parduoti būstus, kai šalyje yra daugiau nei trys šimtai tūkstančių tuščių butų ir namų, tikintis atsiimti savo pinigus, jie praktiškai neturi galimybių. Emigrantams išvykti lengviau ir suspėti tai padaryti niekada nebus per vėlu – skubėti nėra ko.
O kol kas nereikėtų vien sėdėti užsidarius savo lietuviškos kompanijos ratelyje ir laukti, kas čia bus. Reikia patiems aktyviai prisidėti prie protestų akcijų – juk kokia bus Airija, priklauso nuo visų čia gyvenančių.
Tad jei kas paklaustų manęs patarimo, atsakyčiau tą patį, ką jau baigdamas šį tekstą pasakiau draugams Artūrui (jis, turėdamas žalią kortą, prieš dvejus metus su šeima iš Amerikos sugrįžo į Lietuvą) ir Juozui, buvusiam ilgamečiam tolimųjų reisų vairuotojui, o šiuo metu bedarbiui iš Marijampolės (LT). Pamatę, jog esu online, jie paskambino ir paklausė to paties klausimo – kaip jums Airijoje? Tegalėjau pakartoti tą patį – neturintiems pažinčių ir nemokantiems kalbos šiuo metu atvykus į Airiją susirasti darbo nebūtų lengva, nors įmanoma – juk šalyje apie 450 000 bedarbių. Bet mums, čia gyvenantiems, manau, krautis lagaminus greitai dar tikrai nereikės.
Tą patį, jei paskambintų ir paklaustų, kaip jūs ten laikotės Airijoje, atsakyčiau ir Kubiliui. Tik dar pridėčiau – nesirūpink, ponas premjere, emigrantais, pasirūpink Lietuvoje pasilikusiais. Emigrantai neprapuls. Ir gali nesibaiminti, kad lietuviai grįš namo. Pasaulis platus. Gali ramiai miegoti.
