Nežinau, ar juoktis, ar verkti. Net nežinojau, kaip rašyti – ar su humoro doze, ar rimtai. Supratau, kad nors pas mus ir demokratija, bet atskiri Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos LPSK (tiksliau – vienos iš jos šakų) vadovai apie tai turi savo supratimą, nes tiesiog nepripažįsta kitamanių.

Jie net neskaitė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nes kitaip žinotų, kaip skamba 25-asis jos straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“.

Pasirodo, galima reikšti ir skleisti tik tą informaciją, kuri, jų manymu, yra teisinga, visos kitos informacijos skleisti negalima. Kas mano ir kalba kitaip, tampa priešu. Todėl aš buvau apskųstas atitinkamoms struktūroms.

Ant kojų buvo sukelta Vilniaus miesto policija, buvo atliktas milžiniškas darbas ieškant kitamanio blogiečio, keliančio grėsmę visuomenei ir atskiroms susireikšminusioms asmenybėms, tikroms nacionalinėms vertybėms, nors jis buvo čia pat ir visiems žinomas, be to, pasirašinėjo savo inicialais, būtų užtekę tik jį įvardinti. Policijai atradus blogietį ir išsiaiškinus situaciją, paaiškėjo, kad to blogiečio nėra kuo apkaltinti.

Pareigūnams, kurie tiria tokio pobūdžio skundus, priekaištų neturiu ir negaliu turėti, gerbiu tuos pareigūnus, jie gavo skundą ir sąžiningai atliko savo pareigą, be to, atliko milžinišką tiriamąjį darbą. Dėkingas už tai ir vienos iš LPSK šakų vadovei. Ji man padarė nemokamą reklamą, bent jau tarp pareigūnų, nes pastarieji, norėdami nustatyti, kas aš toks, norom ar nenorom turėjo perskaityti ir išanalizuoti mano straipsnius, nuomones ir komentarus. Dabar, manau, jie apie kai kurias profsąjungas, o ypač apie jų „nacionalines vertybes“ susidarė savo nuomonę ir suprato, kur grūdai, o kur pelai.

Norisi tokių lyderių paklausti: kada, po velniais, jie baigs kurti problemas, kurių nėra, ir užsiims esančių problemų sprendimu, t.y. tinkamu savo narių atstovavimu, juk gyvena iš jų surinktų mokesčių? Ar jie dėl savo neveiklumo taip bijo prarasti valdžią ir postus, kad pagrindinis darbas tampa ne atstovavimas, o straipsnių ir komentarų apie juos skaitymas?

Toks kai kurių profsąjungų vadovų elgesys primena sovietinius laikus ir metodus. Matyt, kad tos profsąjungos taip ir liko sovietinės.

Net iš Marso atskridę mūsų valdytojai, ir tie sau to nelabai leidžia, nes turbūt yra paskaitę LR Konstituciją ir žino, kas yra žodžio laisvė, kad ji – tai galimybė laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis. Ji yra neatsiejama nuo šiuolaikinės demokratijos sampratos, ją garantuoja visų demokratinių valstybių įstatymai, todėl į kritiką bei į kitamanius jie reaguoja kaip tarakonai į nuodus, t.y. yra visiškai tam atsparūs.

O štai kitos būtybės lyg ir gyvena Žemėje, bet Konstitucijos nežino. Ir kaip dabar jas apibūdinti, ar tai neišprususios, pavydžios, paranojiškos, moralės ir mąstymo problemų turinčios asmenybės, ar stagnatorės ir pataikūnės, atsakingos už profesinių sąjungų nykimą, sąstingį, susiskaldymą ir parsidavėliškų nacionalinių susitarimų pasirašymą mūsų visų vardu. Ar tokie vadovai gali pretenduoti į moralinį autoritetą, jei nepaiso teisinių kalbos laisvės garantijų, ar jie bent supranta, kas yra moralinis autoritetas?..

Kas jiems suteikė teisę VISŲ profsąjungų vardu derėtis su vyriausybe? LR Konstitucijos 50 straipsnis skelbia, kad „Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“. Tai kodėl tos, kurios sėdasi prie derybų stalo vyriausybėje, yra išskirtinės – negi tik todėl, kad nežino Konstitucijos?

O Vyriausybei to tik ir reikia – kam tartis su visais, pakanka nuberti truputį pinigų iš mūsų bendro iždo kai kurioms profsąjungoms, padaryti jas kišeninėmis ir tada laisvai valdyti. Na, dėl vaizdo joms leidžiama kojytėmis patrepsėti, t.y. parodyti savo didybę ir, kaip sakoma, pavaizduoti nelengvą kovą už dirbančiųjų gerbūvį. Kur rasi tokias, kaip šitos, socialines partneres? Niekur.

Taip sakant, gyvenk ir džiaukis. Visi lieka patenkinti – profsąjungos, pasirašydamos nacionalinius susitarimus, socialinio dialogo skatinimui gauna finansavimą, o vyriausybė iš profsąjungų – pritarimą algų kirpimui ir bedarbystės didinimui, darbingo amžiaus ilginimui bei socialinių garantijų mažinimui. Kaip turėjo nusigyventi profesinių sąjungų nariai, kad nemato akivaizdaus farso?