Šiurpi vadinamųjų demokratinių šalių valdžios retorika „WikiLeaks“ adresu peržengia visas vaizduotės ribas. Apimti nevaldomo įsiūčio, šie ponai pamiršta visas politkorektiškumo normas ir demonstruoja ryžtą plikomis rankomis pasmaugti „WikiLeaks“ įkūrėją Julianą Assange'ą.
Buvusi kandidatė į JAV prezidentus Sarah Palin stebisi, kodėl Assange‘as nemedžiojamas kaip ir Bin Ladenas. O Kanados premjero patarėjas Tomas Flanaganas viešai pareiškė: „Manau, kad Assange‘ą iš tikrųjų reikia nužudyti... JAV prezidentas Barackas Obama turėtų paskirti atlyginimą už Assange’o galvą arba likviduoti jį nepilotuojamu lėktuvu... Tikrai neliūdėsiu, jei Assange‘as išnyks.“
Nuo politikų neatsilieka ir didžiųjų korporacijų bosai. Gavę JAV senatoriaus Josepho Liebermano laišką, „PayPal“ ir „Amazon“ vadovai lengvai pasidavė politiniam spaudimui. „Amazon“ nutraukė interneto paslaugų tiekimą „WikiLeaks“ tinklapiui, o internetinė atsiskaitymų tarnyba „PayPal“ uždarė „WikiLeaks“ sąskaitą. „Mastercard“ ir „Visa“ užblokavo mokėjimus „WiliLeaks“ adresu ir taip sustabdė visuomenės iniciatyvą rinkti pinigus, kad „WikiLeaks“ vėl galėtų veikti. Šveicarijos pašto bankas „PostFinance“ uždarė asmeninę J. Assange'o banko sąskaitą.
Nieko keista, kad atviros „demokratijos šauklių“ represijos prieš „WikiLeaks“ iniciatyvą sukelia kur kas didesnius skandalus nei pati „WikiLeaks“ veikla. Juk dokumentai, kuriuos pastaruoju metu paviešino „WikiLeaks“, neatskleidė jokių faktų, apie kuriuos visuomenė nebūtų jau anksčiau žinojusi. Tačiau dabar mes žinome, kad Vakarų „demokratija“ pirmai progai pasitaikius gali tučtuojau sulaužyti visas savo normas bei įstatymus ir pradėti bjaurią „raganų medžioklę“.
Mūsų laukia be galo įdomus teismo procesas. Korumpuota biurokratinė mašina, siekianti bet kokia kaina išsaugoti purvinas savo paslaptis, prieš romantišką avantiūristą, tarytum atkeliavusį iš Švietimo epochos laikų ir pirmą kartą prabilusį apie viešumo, atvirumo bei teisingumo principus.
Svarbiausias faktas, kurį atskleidė „WikiLeaks“ skandalas, yra itin nemalonus valdantiesiems. Šiuolaikinės technologijos kvestionuoja valdančiųjų uzurpuotą teisę į informaciją kaip į privačią nuosavybę. Už storų savo rūmų sienų valdančiųjų klasė daugelį šimtmečių slėpė valdžios mechanizmus apnuoginančią informaciją – slaptas monarchų sutartis ir ne ką viešesnius juos remiančių pirklių finansinius dokumentus. O dabar iškilo didžiulis pavojus, kad visa ši valdžios mašinerija taps perregima visiems, kurie tik turi internetą.
Žmonės sužinos, kaip patenkama į valdžią, kaip joje turtėjama, dėl ko pasirašomos valstybinių bendradarbiavimo sutartys ir skelbiami karai. Žmonės supras, KAIP jie yra valdomi. Mūsų laukia įdomūs laikai.
