Pasakysiu atvirai: mintys apie tradiciškai suvokiamą nuolatinį darbą pastaruoju metu manęs nežavi. Aš nebeieškau „darbo“. Dar daugiau, aš netgi nenoriu, kad man jį siūlytų, nes nenoriu parsiduoti „urmu“ į vergiją mažiausiai aštuonioms valandoms per dieną. Nuo to laiko, kai dėl krizės įgijau laisvalaikio prabangą, pilną darbo dieną vertinu būtent taip.

Taip vertinu nepaisant to, kad esu bedarbis, o nedarbo pašalpa ne tokia didelė, kad iš jos galėčiau pakenčiamai gyventi (juo labiau kad po metų oficialaus nedarbo ji sumažinama iki simboliško 850 rublių dydžio). Žinoma, nėra taip, kad visai nenorėčiau dirbti, ne. Kartais labai įsitraukęs dirbu daug valandų be pertraukos, kartais apie darbą nenoriu nė pagalvoti.

Manau, ne vienas aš toks. Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių pakiltų ir neatsigręždami paliktų savo darbo vietas, jei tik turėtų tokią galimybę. Ne paslaptis, kad 90% žmonių darbas – neišvengiamas blogis, teikiantis lėšas pragyvenimui. Jei žmonės turėtų 1000$ mėnesinių pajamų ir daugiau laisvo laiko – jie būtų užimti visai kitais reikalais. Pavyzdžiui, išvyktų į kelionę aplink pasaulį, lankytų japonų kalbos ar salsos kursus. Eitų su vaikais į zoologijos sodą bet kuriuo jiems tinkančiu laiku viduryje savaitės. Keltųsi išsimiegoję, kada panorėtų, o ne pažadinti žadintuvo. Dirbtų mėgiamus darbus.

Nes kiekvienam normaliam žmogui norisi... Žinote, ko norisi? Ogi prasmės. Sąmoningos veiklos, t.y. daryti tai, kas patinka. Tokia veikla teikia (kad ir kaip banaliai neskambėtų) moralinį ir materialinį pasitenkinimą. Sutinku, daugumai žmonių tai prabanga. Bet ne todėl, kad tai nerealu, sudėtinga ar nepasiekiama, o todėl, kad dauguma žmonių užprogramuoti manyti, kad toks gyvenimo būdas yra fantastiškas ir jiems nepasiekiamas.

Dauguma žmonių išauklėti taip, kad „dirbtų“ skurdžiausia to žodžio prasme. Išauklėti daryti tai, ko negali pakęsti, dirbti kažką beprasmiško ir neatnešančio nei moralinio nei ypatingo materialinio pasitenkinimo, dirbti vien tik tam, kad užtikrintų primityvią egzistenciją ir išaugintų sau tokių pat darbininkų pamainą. Jie užprogramuoti, kad darbas yra darbas, jis nebūtinai turi patikti, jis turi nešti pinigus. Tai tapo liūdna tikrove didesnei žmonijos daliai.

Kas sakė, kad sąmokslo teorijos – paranojikų dalia? Jei turėtume laiko pamąstyti (iš kur gi dirbantysis turės laiko giliems apmąstymams?), visuotinis darbo kultas mums pasirodytų mažų mažiausiai keistas.

Ar niekada nesusimąstėte, kodėl mokykloje išeikvojama tiek daug laiko, pastangų, nervų ir pinigų tam, ko neprireiks daugumos mokinių gyvenime? Pavyzdžiui, aš jau nebeatsimenu 99% mokyklos algebros (geometrijos, chemijos, fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų) kurso ir netgi negaliu padėti savo septintokui sūnui ruošti pamokų. Viskas, ką man reikėjo žinoti iš šių dalykų kurso, yra dėstoma iki 5-osios klasės, o galbūt netgi ankščiau...

Kita vertus, mokyklos kursas nesuteikia jokių žinių iš tokių gyvybiškai svarbių sričių kaip taikomoji psichologija, tarpusavio santykiai, savimotyvavimas, profesinis orientavimas, savo verslo sukūrimas ir tvarkymas, sugebėjimas išgyventi pakliuvus į ekstremalią padėtį. Iš abituriento reikalaujama aukštosios matematikos žinių, bet anaiptol ne sugebėjimo paruošti maistą ar mokėti kurį nors amatą, kad jis galėtų užsidirbti. Mokykla nemoko to, kam bus skirta 90% mokinių laiko, minčių ir paties gyvenimo, būtent to, kaip uždirbti, išsaugoti ir padidinti turimus pinigus, kaip įgyvendinti savo svajones, kaip gyventi pilnakraujį laimingą gyvenimą... 

Susimąstykite, argi tai ne keistas, siaubingas nesusipratimas? Kodėl mokykla nemoko to, kas iš tikro svarbu visiems ir pravers gyvenime? Visgi vadinti tai nesusipratimu gali tik tas, kuris nesusimąstė apie švietimo sistemos tikslus. Juk ji nesiekia padėti jums tapti laimingu, ji siekia įvykdyti sistemos duotą užsakymą. Mokytojai dėl jos ydų praktiškai nekalti. Pirmiausia, jie patys nežino, kas svarbu. Moko to, kas nurodyta, kaip žino ir kaip moka (pagal programą). Antra, visiems į tai nusispjauti. Ir trečia, visiškai nesvarbu, ko išmoksite, mokymasis mokykloje numato tik vieną rezultatą – paruošti samdomo darbuotojo pusfabrikatį, kuris, išėjęs iš mokyklos (kolegijos, koledžo, universiteto), bus papildomai „apdorotas“ ir užims kokią nors kertę gamybiniame ūkio sistemos cikle. Ar dėl to žmogus bus laimingas, ar realizuosis jo sugebėjimai, visiškai nesvarbu. Švietimo sistemos tikslas – paruošti tinkamą „darbuotoją“.

Žmogaus tikslai – laimė ir saviraiška – švietimo sistemos nedomina, ji šiems tikslams netgi priešinasi. Bet mokykla dar ne pati blogiausia išeitis. Didžiulė žmonijos dalis iš vis neturi švietimo prabangos ir pakliūva į samdomų darbuotojų kategoriją pagal „pagal nutylėjimą“. Žmogų augina darbui kaip gyvulį jungui, ir jis, vargšas, paskui tempia tą jungą visą gyvenimą jo nekęsdamas, tačiau ir bijodamas jį prarasti.

Neįdomus, nuobodus, sunkus ir mažai apmokamas darbas – tai, žinoma, blogai, bet bedarbystė – dar blogiau! Tokios nelinksmos ir psichiką ardančios mintys kamuoja žmogų pačiais produktyviausiais jo gyvenimo metais. Argi verta stebėtis, kad žmonija tiek daug pasiekė išgalvodama būdus, kaip tą „gyvenimą“ kuo labiau sutrumpinti. Rūkymas, alkoholizmas, narkomanija – tik kai kurie sulėtintos savižudybės būdai, kasdien įgyvendinami aplink mus.

Kita vertus, kiekvienam – savo. Aš galiu įsivaizduoti, kad darbas gali patikti, ir daugelis žmonių eina į jį kaip į šventę. Aš pats buvau toks. Man irgi patiko saugumo jausmas, kurį dukart per mėnesį teikė banko kortelę papildantis atlyginimas. Be to, nebereikėjo galvoti ir pačiam spręsti, ką daryti su šia savo gyvenimo dalimi. Visgi už tai teko brangiai sumokėti. Su kiekvienu atleidimu saugumo iliuzija skilo, ir aš pagaliau suvokiau, kad vienintelis man reikalingas darbdavys – tai aš pats. Visa kita – kompromisas ir mažesnės blogybės pasirinkimas.

Darbdavys, kad ir koks apsišvietęs bei geranoriškas jis būtų (netgi socialistinė valstybė, kuri, beje, ne kartą pasirodė kaip pats rūsčiausias ir kompromisų nepripažįstantis darbdavys) niekada nesuteiks samdomam darbuotojui laisvės. Profsąjunga gali apsaugoti nuo savivalės, bet netgi ji negali panaikinti darbo sutarties uždėtų įsipareigojimų. Ji gali tik prailginti jūsų grandinę, suminkštinti antkaklį ir pagausinti dubenėlį su maistu.

Daugumai žmonių nieko daugiau ir nereikia. Viskas, ko jiems reikia, – tai pinigai, kad jie galėtų gyventi 8 valandas per dieną taip, kaip nori, ir dėl to yra pasiryžę paaukoti kitas 8 gyvenimo valandas darbui. Laimei, tai ne vienintelis gyvenimo būdas. Kitas būdas, laisvo žmogaus būdas, iš pradžių atrodo sunkesnis, jo nemoko mokykloje, bet tik jis suteikia neribotas galimybes gyventi visavertį gyvenimą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Iš www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas