Viešojoje erdvėje labai dažnai teko sutikti teiginių, kad verslas turi būti socialiai atsakingas, kad pelnas neturi būti iškeltas aukščiau žmonių, ir panašiai. Taip pat teko matyti mėginimų lyginti lietuvių verslo ypatumus (bei kritikuoti juos) su neva „aukštesnės kultūros“ verslu Vakaruose.
Deja, visi šie lyginimai bei rūšiavimai yra veltui švaistomas laikas. Visą šią situaciją kuo puikiausiai iliustruoja vienas paprastas posakis (savaime aišku, pritaikytas šiam kontekstui): „Verslas – ir Afrikoje verslas“.
Štai kas buvo didžiausių JAV kompanijų pasakyta Airijos vyriausybei, kai pastaroji sulaukė raginimų dėl „ekonominės krizės“ padidinti pelno mokestį: didės mokesčiai – išsikraustysime. Taigi visiems tiems, kurie mėgina verslą skirstyti į „gerą“ ir „blogą“, galima atsakyti, kad kapitalistinėje sistemoje socialiai jautraus ir į visuomenės bei žmonių gerovę orientuoto verslo nėra, jis (nebent su labai labai retomis išimtimis) praktiškai neegzistuoja ir negali egzistuoti. Verslas šiame kontekste yra orientuotas tik į pajamas, tik į pelną, ir tik tam tikros aplinkybės (tokios, kaip šalies vidaus politika) lemia, kuris verslas yra „geresnis“, ir kuris „blogesnis“.
Būtent todėl ta pati kompanija sugeba palaikyti prestižą vienoje šalyje (geri darbo santykiai, verslo skaidrumas ar viešųjų ryšių akcijos, pavyzdžiui, labdara), tačiau tik iškėlusi dalį savo veiklos į kitą (dažniausiai pigesnės darbo jėgos) regioną, ta pati kompanija sugeba laisvai kaip vergus išnaudoti vietinius žmones, versti dirbti vaikus ir mokėti algą, už kurią niekas nedirbtų Vakarų šalyse.
Taigi „offshoringo“ fenomenas – gamybos ir produkcijos įmonių iškėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis – puikiausiai atspindi visą verslo dvasią. Kuo didesnis pelnas, tuo geriau. Visa kita nesvarbu – nei žmonių gyvenimai, nei aplinka, nei gamta. Kiek darbo vietų buvo prarasta JAV ir Didžiojoje Britanijoje po neoliberalių reformų, kai buvo masiškai iškeliamos įmonės? Juk daug patogiau versti Kinijos darbininkus dirbti po 10 valandų per dieną, leisti nueiti į tualetą tik su palyda (kad per ilgai neužtruktų), drausti net lytinius santykius – ir visa tai už 100 dolerių į mėnesį. Ir tegul dar džiaugiasi, kad dosnūs kapitalistai suteikia darbo vietų!
Visgi gerai ar blogai, kad Lietuva yra pigios darbo jėgos šalis, kuo kartais labai mėgsta pasidžiaugti valdantieji? Vakarų europiečiai ir skandinavai yra brangi darbo jėga, o štai, pavyzdžiui, Afrikoje ir pietryčių Azijoje gyvena pigi darbo jėga. O kur gyvenimo lygis yra geresnis ir į ką mes orientuojamės?
Jei kažkuris iš valdžios pasako, kad gerai, jog esame pigios darbo jėgos šalis, tai reiškia, jog „gerai, kad mūsų pragyvenimo lygis yra toks žemas, o perkamoji gyventojų galia – tokia apgailėtina“. Nes tada esame „konkurencingi“, ir užsienio kapitalas mieliau atvažiuos išnaudoti lietuvaičius ir išsivežti pelną. Kitaip tariant, konkuruojame su kitomis šalimis, kurių vergai bus pasiruošę arti už mažesnį užmokestį.
Na, o jei netyčia kažkas jiems nepatiks, pavyzdžiui, „radikalūs kairieji“ pasiūlys padidinti pelno mokestį, tada galės laisvai išsikraustyti kitur. Taigi išvada tokia, kad pigi darbo jėga ir žmonių gerovė yra dvi tos pačios monetos pusės, kaip ir pelnas bei darbuotojų gerbūvis. Belieka pasirinkti vieną iš jų – šioje situacijoje dviejų zuikių vienu šūviu nušauti neįmanoma. Pats laikas nustoti fantazuoti apie BVP augimą ir konkurencingumą. Mūsų tikslas turėtų būti teisingas išteklių paskirstymas visiems piliečiams.
