„Neįmanoma pavergti žmogaus, prieš tai nepastačius jo į situaciją, kurioje jis neišsiverstų be kito žmogaus, ir kadangi tokia situacija gamtoje neegzistuoja, kiekvienas žmogus yra laisvas nuo šio jungo. Vergija yra natūrali pasėkmė proceso, kai dalis populiacijos monopolizuoja gamtinius resursus." (Jean-Jacques Rousseau)
Visiems teko girdėti apie tokį primityvų socialinį eksperimentą: vienam žmogui yra duodama tam tikra suma pinigų, dalį kurių jis privalo pasiūlyti kitam žmogui. Jeigu šis sutinka su pasiūlymu, tada abu pasilieka savo dalis, o jei ne – abu žaidėjai praranda visus pinigus. Labai svarbus šio eksperimento rezultatas yra tas, kad antrasis žmogus beveik visada atsisako nesąžiningo pasiūlymo. Vien tik tam, kad „nubaustų“ kitą asmenį už negarbingą pasiūlymą, jis yra pasiruošęs paaukoti savo dalį.
Gaila, bet šio eksperimento situacija visiškai neatitinka situacijos darbo rinkoje. Žymusis ekonomistas Adamas Smithas puikiai suvokė, kad eiliniai darbininkai yra nepatogioje padėtyje derybose dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų, nes „žemvaldys, ūkininkas ar gamybos vadovas galėtų išgyventi iš savo sukauptų atsargų metus arba du net ir visiškai nesisamdydamas darbuotojų. O dauguma darbininkų neišgyventų nė savaitės, tik keletas sugebėtų ištverti mėnesį, ir vargu ar nors vienas galėtų išgyventi metus be darbo.“
Akivaizdu, kad aplinkybės darbo rinkoje, kurioje desperatiški darbuotojai yra priklausomi nuo savo saugumą užsitikrinusių kapitalo savininkų, yra neteisingos, nes tai leidžia darbdaviams išnaudoti darbininkus ir pasisavinti nesąžiningą dalį kuriamo produkto. Šis faktas atsako į klausimą, kodėl esame nelaisvi vadinamajame „laisvame pasaulyje“. Žmogus, turintis daugybę darbo pasiūlymų iš įvairių darbdavių, nėra laisvas, nes yra priverstas būtinai pasirinkti vieną iš jų – jis neturi alternatyvos, kuri leistų jam atsisakyti absoliučiai visų darbo pasūlymų. Taigi toks „laisvas“ pasirinkimas yra priverstinis – tu gali rinktis ką nori, bet negali atsisakyti rinktis.
Šio teksto tikslas yra aptarti, kaip ir kodėl mes atsidūrėme tokioje padėtyje, parodyti, kad tai nėra natūrali ir neišvengiama situacija, bei argumentuoti, kodėl piliečio alga yra būtent tai, kas ištaisytų šį milžinišką darbo rinkos bei modernios visuomenės defektą.
Nors šiandienos visuomenės modelis atsirado tiktai industrinėje eroje. o daugelis jo aspektų – tik per pastaruosius 50 metų, jis yra taip giliai įsišaknijęs mūsų sąmonėse, kad daugeliui žmonių tai yra savaime suprantamas dalykas. Pavyzdžiui, žmonės gimsta pasaulyje, kuriame vieni valdo didžiulius turtus, o kiti turi dirbti jiems, kad galėtų pragyventi - ir visi tai priima tarsi natūralų ir nepakeičiamą gyvenimo dėsnį. Vargu ar daugelis susimąsto, kodėl mes dirbame ir kodėl dirbame būtent 8 valandas per dieną, o ne daugiau ar mažiau.
Tai yra „doxa“ tipo idėjos, kaip jas vadina sociologas Zygmundas Baumanas, kuriomis žmonės vadovaujasi, bet apie jas kritiškai nemąsto. Atlikti tyrimai parodė, kad postindustriniame Vakarų pasaulyje darbo laikas dirbtinai išpūstas mokant mažas algas, kurių dėka stengiamasi priversti žmones dirbti ilgiau ir gaminti produktus, kurių praktiškai niekam nereikia.
Ekonomikos srityje vis dar keliami tie patys atgyvenę ir neteisingi klausimai. Daugiau nei prieš 30 metų jau buvo pastebėta, kad žmonių gerovė (arba žmonių laime) beveik visiškai nesusijusi su ekonominiu augimu. Tačiau ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse vis dar siekiama kuo didesnio ekonominio augimo bei konkurencingumo, nepaisant to, kad šie tikslai tik griauna piliečių gyvenimo kokybę.
Tas pats Baumanas stebisi, kad Vakarų šalių vyriausybės visiškai nemėgina kritiškai žvelgti į jų vykdomos ekonomikos pamatą, kuris akivaizdžiai neracionalus, t.y. augimą. Toks gyvenimo bei ekonomikos suvokimas yra absoliučiai kvailas ir dogmatiškas. Vargu ar kada Vakarų civilizacija buvo tokia turtinga kaip dabar, tačiau vis tiek ji siekia tapti dar turtingesne, vietoje to, kad būtų teisingiau paskirstyti jau esami ir sukaupti resursai.
Kaip atkreipia dėmesį Jamesas Westas, dabar pasaulyje cirkuliuoja daugiau pinigų negu bet kada žmonijos istorijoje, tačiau dar niekada tokia didelė jų dalis nėra buvusi sukoncentruota tokio mažo žmonių skaičiaus rankose. Ko gero, šis teiginys kuo puikiausiai apibūdina ir Lietuvos situaciją.
O blogiausia, kad šitas fenomenas pateikiamas tarsi neišvengiamas ir natūralus gyvenimo dėsnis, tuo tarpu nors kiek mąstantis asmuo turėtų žinoti, kad tai yra tik ekonominės sistemos pasėkmė. Sistemos, kuri lygiai taip pat yra politinis pasirinkimas (arba primetimas prieš piliečių valią), o ne neišvengiama būtinybė. Tačiau netgi ir tokio atgyvenusio požiūrio (kad ekonomika turi būti paremta augimu) šalininkai turės nusiminti, nes planetos ekologija ir pati ekonominė sistema (ekonomika nespės taip augti, kad „aprūpintų“ visus darbo vietomis) sufleruoja spartaus augimo pabaigą.
2008-aisiais dvi prestižinės vyraujančią politinės ekonomikos ideologiją atstovaujančios organizacijos – Britanijos vyriausybės remiama „Sustainable Development Commision“ bei „New Economics Foundation“ – pripažino, kad pagaliau reikia atmesti ir atsisakyti augimo ideologijos kaip ekonomikos vystymosi pagrindo. Telieka klausti, kada Lietuvos politikos ir ekonomikos „guru“ nustos mąstyti siaurai ir atsisakys dogmatiško požiūrio, jog mūsų tikslas ekonomikoje turi būti augimas.
Atsisakius augimo kaip ekonomikos pagrindo ir pagrindinį dėmesį paskyrus teisingam išteklių paskirstymui, pirmasis žingsnis privalo būti piliečio algos įvedimas. Iš etinės pusės piliečio alga, priešingai daugelio suvokimui, nėra „pinigai už nieką“. Tai paprasčiausiai reprezentuotų socialinį žemės – visai žmonijai priklausančios „Dievo dovanos“ ir gyvybės šaltinio – paskirstymą kiekvienam piliečiui. Kitaip tariant, kiekvienas pilietis gautų nuomos mokestį iš tų, kurie nori naudotis jam prigimtine teise priklausančiu žemės lopinėliu. Būtent tai nuprekintų žemę, kuri yra dirbtinai suprekinta – žemės niekas nepagamino, todėl jos kaina atsiranda tik iš jos riboto kiekio.
Cituojant Charlesą Fourier: „Kiekvieno žmogaus prigimtinės teisės medžioti, žvejoti, skinti vaisius ir leisti savo galvijams ganytis laukuose pažeidimas reiškia, kad „civilizacija“ privalo išlaikyti kiekvieną, kuris nesugeba pats apsirūpinti“. Būtent žemės nuomos paskirstyme revoliucionierius ir intelektualas Thomas Paine‘as dar 1796-aisias savo veikale „Agrarian Justice“ („Agrarinis teisingumas“) įžvelgė galimybę išsaugoti tuos privalumus, kuriuos mums suteikė vadinamasis „civilizuotas gyvenimas“, bei tuo pačiu pašalinti visą blogį, kurį ši „civilizacija“ sukuria. Tokios mintys jam išplaukė sulyginus primityvų, tačiau laisve ir harmonija pulsuojantį Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą su skurdu bei visuomenės kančiomis, kurios ryškiai krito į akį to meto Europos miestuose ir jų gatvėse.
Kaip pastebi akademikas Alfredo L. De Romana, piliečio alga ištaisytų esminį mūsų modernios civilizacijos defektą, kai individualus žmogus dėl negalėjimo pačiam apsirūpinti būtiniausiais išgyvenimo reikmenimis (tuo, ką jam natūraliai turėtų suteikti žemė ir gamta) yra priklausomas nuo kitų žmonių bei nuo darbo rinkos. Būtent tai yra pagrindinė, jei ne vienintelė priežastis, kodėl XXI-ame amžiuje Vakarų ir kitose valstybėse egzistuoja baisus žmonių išnaudojimas, prievarta dirbančiųjų atžvilgiu darbovietėse bei skurdas.
{youtube}892LhWTzkIk{/youtube}
Galų gale, piliečio alga mestų iššūkį dar vis egzistuojančiam dogmatiškam ir atgyvenusiam požiūriui į darbą. Žmogus nebuvo sutvertas darbui, visuomenės tikslas neturi būti „prijaukinti“ jį aštuonių darbo valandų režimui, o piktintis, kad žmogus nenoriai ir tingiai dirba jam nemėgiamą darbą, yra tiesiog vaikiška. Darbas turi būti prasminga veikla ir potencialus būdas užsidirbti, o ne našta. Kaip atkreipia dėmesį profesorius Romas Lazutka: „Požiūris, kad bet koks darbas yra geriau už nedarbą, yra lietuviškas požiūris Darbo garbinti tikrai nereikia. Juo labiau kad pati moderni sąvoka darbas yra labai jau problematiška. Kodėl prižiūrėti vaiką vaikų namuose yra labiau darbas nei auklėti savo atžalas, ir kodėl plauti prekybos centro grindis yra labiau darbas negu plauti savo namų grindis? Vien todėl, kad vienu atveju tau moka algą, o kitu – ne? O ar tada žmogus, plaunantis savo namus, yra tinginys, nes nedirba už algą, o prekybos centro tvarkytojas, atliekantis lygiai tą patį, jau yra „geras“ ir „teisingas“ pilietis, nes dirba pagal tokį suprekintą darbo apibrėžimą? Kaip paaiškinti (ir pateisinti) tokį paradoksą? O kas gali paneigti, kad tvarkytis namuose bei auginti vaikus nėra darbas? Kadangi tokios veiklos mamos niekam neparduoda kaip prekės, reiškia, tai jau nesiskaito kaip darbas?“
Pabaigai būtina priminti, kad beveik visos progresyvios socialinės idėjos iš pradžių yra kategoriškai atmetamos, tačiau kai jos pagaliau įgyvendinamos, tampa neatskiriama mūsų gyvenimo – apie kurį retai kada kritiškai pamąstome – dalimi.
Puikus to pavyzdys būtų socializuota medicinos apsauga Britanijoje – National Health Service (NHS). XX-ojo amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje tokios idėjos šalininkas būtų buvęs neabejotinai išvadintas bepročiu. Tačiau po II-ojo pasaulinio karo pabaigos tokia progresyvi reforma buvo įgyvendinta, ir šiandien britai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be NHS. Taigi belieka vėl išgirsti Zygmundą Baumaną: „Tai, kas yra laikoma „neįmanoma“ ir „neįgyvendinama“, ypač ekonomikoje, tėra socialinis ir politinis konstruktas.“
Visiškai priešingai Margharet Thather teiginiui, kad nėra alternatyvos neoliberalizmui (there is no alternative – TINA), Davose vykstančios pasaulinės ekonomikos konferencijos yra pats aiškiausias įrodymas, kad jokia rinka ir jokia ekonominė sistema negali egzistuoti be politinio reguliavimo ir sandėrių tarp politikų bei verslo pasaulio atstovų. Kiekviena politinė ir ekonominė sistema yra sutartinė. Tai reiškia, kad ji nėra „natūrali“ (arba Dievo duota), o yra arba pasirenkama, arba kaip pasitaiko dažniau – primetama visuomenei. Būtent Davosas yra ta vieta, kuri aiškiai parodo, kad norint užtikrinti ekonominę globalizaciją ir pasaulinio neoliberalizmo egzistavimą, būtini susitarimai tarp didžiųjų korporacijų vadovų, politinių lyderių bei tarptautinių finansinių-ekonominių institucijų.
Tereikia pažiūrėti į skandinavų socialinę politiką, ir galima pamatyti, ką būtų galima turėti, jeigu Lietuva nebūtų prievarta tempiama neoliberalizmo keliu, stengiantis per biudžetą perskirstyti kuo mažesnę dalį BVP. Norint daugiau pinigų biudžetui, reikia ne ekonominio augimo, o į tą patį biudžetą nukreipti daug didesnę dalį pajamų, plaukiančių milijonieriams. Atiduoti pelningiausias šakas, kurios yra gyvybiškai svarbios žmonėms, į privačias rankas ir apmokestinti jas juokingais mokesčiais yra kolektyvinė savižudybė, kurios keliu pastaruoju metu Lietuva juda. Atsisakius neoliberalaus mąstymo bei racionaliai pažvelgus į visą vidaus politikos realybę, piliečio alga tampa lengvai įgyvendinama reforma.
Ši reforma yra vienintelė panacėja pripažinus, kad skurdas ir nedarbas yra šiuo metu vyraujančios ekonominės sistemos ir „modernios civilizacijos“ padariniai, o ne individualių žmonių „nesekmės“ ar „nenoras dirbti“. Ekonomikos mokslas negali būti pats sau tikslas. Tai turi būti tiktai priemonė siekiant socialinės žmonių gerovės. Mums reikia ne ekonomikos augimo, o teisingo išteklių paskirstymo, kurio „laisvai rinkai“ ir jos „nematoma rankai“ neįmanoma pasiekti.
