Ar Napoleonas buvo Vokietijos kancleris? Ar Saulės mušis vyko 1941 metais? O gal K. Marxas buvo kompozitorius? Pasakysite – kvaili klausimai. Bet jei tarp mūsų piliečių yra ne tik teigiamai į šios klausimus atsakančių, bet ir norinčių tai daryti.
Proga patekti į vadinamąjį „žydrąjį ekraną“ daugeliui pasitaiko vienintelį kartą gyvenime, tad nevalia smerkti to, kuris nori tapti tiesiog... ne, ne žvaigžde, o bent mažyčiu meteoru, sužibančiu vieną akimirką. Nevalia smerkti to, kuris kitą dieną, eidamas savo kaimo ar miestelio gatve, išgirs „O, Petrai mačiau tave per teliką“ ir tai išgirdęs, aukščiau pakels galvą, ištiesins pečius ir išdidžiai nužygiuos turgelio link tik tam, kad įsitikintų, jog jį MATĖ.
O jei patekti į „beveik žvaigždžių“ tarpą pasidaro realu? Ir jei galvoje jau sukasi mintys, kad rytoj, na, jei ne rytoj, tai tikrai poryt tave žvilgsniais glostys praeiviai visoje Lietuvoje? Bet kokia kaina – į ekraną, į ekraną, į ekraną... Kvailai ar protingai, su skandalu ar be jo, su kailiniais ar prisidengus figos lapeliu, su limuzinu, ant kurio puikuojasi užrašas „nuoma“, ar senelio „golfu“ – nesvarbu kaip, bet būti ten.
Būti ten, iš kur tiesus kelias ir į Turniškių vilą, ir į tolimiausią vienkiemį. Pateksi visur, kur tik siekia televizijos stoties signalas. Dainuoji, šoki, krapštai nosį, kaip niekas kitas nemoka krapštyti? Puiku! Šok dainuodamas, dainuok krapštydamas nosį, daryk tai, nes iš tavęs to nori, nes tik taip tave pastebės.
Nekritikuokime nei prasto dainavimo, nei meškos šleivakojės valso, nei meniško nosies krapštymo, nes turime pripažinti, kad mūsų, gerbiamieji kritikai, nuomonė toli gražu nesutampa su tuo, ką nori matyti darbų (ar bedarbystės) išvarginta tauta. „Daugiau komedijų“, – kadaise pasakė dr. Goebbelsas. „Duonos ir žaidimų“, – rėkė Romos varguoliai. „Gyventi pasidarė geriau, gyventi pasidarė linksmiau“, – sakė Stalinas.
O jei nesutinkate – tyliai padėkokite, kad gyvename XXI amžiuje ir, išdidžiai nutaisę paskutinio gyvo rezistento miną, spustelėkite mygtuką, kad jūsų ekrane pasirodytų užrašas „Discovery“. Na, o kol jūsų šiame pramogų pasaulyje nėra, aš mielai atliksiu telemazochizmo aktą spaudydamas „lietuviškus“ pulto mygtukus.
Veidas rausvas, alsuoja sunkiai, bet didvyriškai. Ant rankų laiko tokią pat įraudusią moteriškę, gaudančią orą it karpis, ištrauktas iš prekybos centro akvariumo. Posūkis, kitas, keletas konvulsinių judesių... Aidint plojimams ši beformė kompozicija sustingsta, o mums pagaliau pavyksta identifikuoti, kas tie kankiniai.
Popkultūra, popverslas, poppolitika, popvisuomenė. Manote, kad ketinu smerkti popvisuomenę? Ne, ji nuostabi. Kaip gera, kuomet pilietis gali pasijausti kaip lygus su garbingiausiais iš garbingiausių. Pasakyti: „Aš šoku kaip JIS, aš dainuoju geriau nei JIE“. Tautos jėga vienybėje, ir jei penktadienio vakare šoka dainuoja ar čiuožia tie, kurie yra mūsų sudėtingų jausmų objektai, kuriuos mes pirma mylime, po to keikiame, o dar po to vėl mylime, tai kodėl ir mums nepašokus ir nepadainavus.
Kitomis dienomis yra tiek daug įdomių naujienų apie tuos pačius mūsų mylimuosius, o ypač – apie mylimąsias. Mes sužinosime, kaip jos rengiasi, o kai kurie, žiūrėdami į jų rūbus, mielai įsivaizduoja, kaip jos atrodė dar neapsirengusios. Mes sužinosime ir apie tuos, kurie jau tai matė. Mums paslaugiai papasakos, kas ir su kuo. O svarbiausia – pažadės parodyti, kaip viskas vyko (bet neparodys).
Savaitgalį jie ir jos vėl šoks, dainuos ir linksmins mus – tuos, kurie jų laukia ir kurie vis dažniau pasakos, kaip 1941 metais kompozitorius K. Marxas parašė oratoriją Vokietijos kanclerio Napoleono garbei.
Šypsokimės, džiaukimės – mes privalome būti laimingi. Nes nežinia kada paspausime OFF mygtuką, kad kitą kartą įsijungę televizorių, pamatytume kitokį vaizdą: cirko artistus – pramoginėje laidoje, šokėjus – šokių konkurse, dainininkus – koncerte, o politikus ar visuomenininkus – žinių laidoje ar diskusijoje ne apie šokių batelius.
