San Kristobal de Las Kase, Meksikos Čiapo aukštumos kolonijiniame mieste, pilna meniškų prakartėlių. Bet prakartėlėje šalia TierrAdrento kultūrinio centro esama vietinių atspalvių: figūrėlės ant asilų dėvi miniatiūrines slidininkų kaukes ir nešiojasi medinius ginklus.
Tai pats „zapaturizmo“, tarptautinių kelionių industrijos, suvešėjusios po čiabuvių sukilimo įkarštis, o TierrAdrento yra pradinis taškas. Zapatistų pakabučiai, plakatai ir juvelyriniai dirbiniai pardavinėjami žaibišku greičiu. Kiemo restorane, kur dešimtą valandą ryto aidi šventinis chaosas, koledžų studentai geria Sol alų. Jaunuolis laiko rankose kaukėto, pypkiuojančio subkomandantės Marcoso fotografiją ir ją bučiuoja. Jo draugai spragteli fotoaparatais, taip atsiranda dar viena šio labiausiai dokumentuoto judėjimo nuotrauka.
Mane praveda pro ūžautojus ir nuveda į kambarį. Niūrios nuotaikos čia nė kvapo. Ernesto Ledesma Arronte, keturiasdešimtmetis tyrinėtojas į uodegėlę surištais plaukais, susikūprinęs sėdi prie karinių žemėlapių ir pranešimų apie žmogaus teisių pažeidimus. „Ar supratote, ką sakė Marcosas?“, jis paklausė manęs. „Tai buvo labai stipru. Jis nebuvo nieko panašaus pasakęs jau daugelį metų“.
Arronte kalbėjo apie tai, ką Marcosas kalbėjo išvakarėse vykusioje konferencijoje už San Kristobalio. Jo kalbos pavadinimas buvo toks: „Raudonavimas: karo kalendorius ir geografija“. Kadangi tai buvo Marcoso kalba, ji buvo poetiška ir lengvai elipsinė. Bet Arrontės ausims tai buvo koduotas signalas. „Tie iš mūsų, kurie kariavo, žino, kaip jis ruošiamas ir priartinamas“, sakė Marcosas. „Karo ženklai horizonte aiškūs. Karas, kaip ir baimė, turi kvapą. Ir dabar mes savo žemėse pradedame kvėpti jo dvokiantį aromatą“.
Marcosas kalba apie tą patį, ką Arronte ir jo kolegos, Politinės analizės, socialinių ir ekonominių tyrimų centro tyrinėtojai įrodė žiūrėdami į savo žemėlapius ir schemas. 56 karinėse bazėse, kurias Meksikos valstybė laiko Čiapo čiabuvių žemėse, pastebimas pagyvėjimas. Ginklų ir įrangos dramatiškai daugėja, atvažiuoja nauji batalionai ir specialios pajėgos – tai būsimo veiksmų paaštrėjimo ženklas.
Kai zapatistai tapo pasauliniu naujojo pasipriešinimo simboliu, tapo lengva pamiršti, kad karas Čiape vis dar nesibaigė. Marcosas, nepaisydamas savo nelegalios tapatybės, vaidina įžūliai atvirą vaidmenį Meksikos politikoje, kuris buvo labiausiai pastebimas įnirtingos 2006 metų rinkimų kovos metu. Užuot parėmęs centro kairiųjų kandidatą Andres Manuel Lopez Obrador, jis inicijavo paralelinę „Kitokią kampaniją“ ir per mitingus kviesdavo atkreipti dėmesį į problemas, kurias ignoravo didieji kandidatai.
Šiame periode Marcoso kaip karinio Zapatistų nacionalinio išsilaisvinimo armijos (EZLN) lyderio rolė tapo antraplane. Jis tapo Delegatu Nuliu – antikandidatu. Praeitą naktį Marcosas pareiškė, kad po šios konferencijos jis kurį laiką nebesirodys tokiame amplua. „Žinokite, EZLN yra armija“, jis priminė auditorijai – o jis yra jos karo vadas.
Šiai armijai prieš akis iškilo nauja grėsmė. 1994 metų sukilimo metu EZLN įsitvirtino ilgame žemės ruože ir ją kolektyvizavo – tai pati akivaizdžiausia pergalė. San Andres susitarimuose buvo pripažinta teisė į teritoriją, bet Meksikos vyriausybė atsisakė iki galo ratifikuoti susitarimus. Nepavykus išsaugoti šių teisių zapatistai nusprendė įgyvendinti jas. Jie sukūrė savo vyriausybines struktūras, vadinamas gerosios vyriausybės tarybas, ir pradėjo statyti autonomines mokyklas bei klinikas. Zapatistams plečiant savo kaip faktinės vyriausybės vaidmenį didelėse Čiapo teritorijose, stiprėja federalinės ir valstijos valdžios siekiai sunaikinti jas.
„Dabar jie turi savo metodą“, sako Arronte. Jie prieš zapatistus naudoja didelį Čiapo valstiečių troškimą gauti žemės. Arrontės organizacija užfiksavo, kad viename rajone vyriausybė išleido 16 milijonų dolerių eksproprijuodama žemę ir duodama jos šeimoms, susijusioms su blogos reputacijos korumpuota Institucinės Revoliucijos Partija. Dažnai ta žemė jau būdavo užimta zapatistų šeimų. Nerimą labiausiai kelia tai, kad dauguma naujųjų „savininkų“ yra susiję su sukarintomis banditų gaujomis, bandančiomis nuvaryti zapatistus nuo jų žemių.
Nuo rugsėjo žymiai padaugėjo smurto atvejų: šūvių į orą, brutalaus mušimo. Zapatistų šeimos praneša, jog joms grasina mirtimi, prievartavimais, galūnių nutraukimais. Greitai kareiviai kareivinėse galės pasiteisti einą „raminti ir taikyti“ čiabuvių. Jau kurį laiką zapatistai priešinasi smurtui ir bando nušviesti provokacijas. Bet, atsisakydamas minėtuose rinkimuose rikiuotis po Obradoro vėliava, judėjimas prisirinko galingų priešų. O dabar, teigia Marcosas, jų pagalbos šauksmas sutinkamas kurtinančios tylos.
Prieš dešimt metų, 1997 metų gruodžio 22 įvyko Aktealio skerdynės. Sukarinta gauja, dalyvavusi kampanijoje, nukreiptoje prieš zapatistus, apšaudė Aktealio miestelio bažnytėlę, 45 vietinius gyventojus, 16 iš jų buvo vaikai ir paaugliai. Dalis kūnų buvo sužalota mačetėmis. Valstijos policija girdėjo šūvius ir nė piršto nepajudino. Dabar jau kelias savaites Meksikos laikraščiai perpildyti straipsnių, pažyminių šią tragišką sukaktį.
Tačiau šiandien Čiape daugeliui žmonių kyla panašios problemos: sukarintos gaujos, kylančios įtampos, mistinė kareivių veikla, atsikartojanti izoliacija nuo likusios šalies dalies. Ir jie turi prašymą tiems, kurie rėmė juos praeityje: nesižvalgykite tik atgal. Žvelkite į priekį ir užkirskite kelią kitoms Aktealio skerdynėms.
Iš www.nation.com vertė Kasparas Pocius
