Intelektualų ir akademikų paskirtis yra ne tik objektyviai reflektuoti pasaulį, bet ir kurti terminologiją bei sąvokas, kurios leistų geriau suprasti socialiniame pasaulyje vykstančius procesus. Kiekviename kalbėjime ar artikuliuotoje ištaroje tuo pačiu slypi pasaulį transformuojanti galia. Ir tai ypač pasakytina apie tuos akademikus ir intelektualus, kurie save laiko socialiai angažuotais. Tiksliai artikuliuojami žodžiai yra reikšmingi, ypač jei jie sugeba pataikyti į pačią laikmečio dvasios šerdį. Kad tai įvyktų, ištarti žodžiai arba besiformuojantis diskursas turi būti aiškūs ir logiški. Toli gražu ne kiekvienas sugeba įvaldyti šį sudėtingą meną, meną ne tik tiksliai reikšti mintis, bet nujausti tai, kas tikrai šiandien aktualu.

     Johnas Grey‘jus yra vienas iš tokių Britanijos intelektualų ir akademikų, kuris kažkada mokėjo reikšti savo mintis, bet ilgainiui prarado šią dovaną. Johno Grey‘jaus figūra yra įdomi tuo, kad dar dėstydamas Oxfordo universitete politinę teoriją, jis aktyviai rėmė XX amžiaus devintajame dešimtmetyje iškilusius naujuosius dešiniuosius. Be to, savo laiku Johnas Grey‘jus buvo Geležinės ledi patarėjas, taip prisidėjęs prie neoliberalizmo doktrinos išplitimo ir dominavimo Vakarų Europoje ir Amerikoje.

     Ironiška, tačiau parašęs visą eilę apologetinių darbų liberalizmui, atitarnavęs Thatcher, Grey‘jus ilgainiui prarado tikėjimą ne tik tradiciniu liberalizmu, bet ėmėsi kritikuoti neoliberalų, tame tarpe ir Thatcher kadaise skleistą, laisvosios rinkos ir globalizacijos ideologiją. Šiandien Grey‘jus, paveiktas klampios Martino Heideggerio filosofijos bei užsikrėtęs europietišku nihilizmu, rašo apokaliptinio tipo tekstus tokiems politinę kairę atstovaujantiems žurnalams kaip „New Statesman“.

     Panašiai mąstančių intelektualų yra ir Lietuvoje. Štai neseniai vykusioje viešoje paskaitoje vienas iš jų, kalbėdamas apie globalizaciją, pasiūlo niekur negirdėtą „globalizmo“ sąvoką. Anot jo, visi mes esame globalizmo – ideologinio globalizacijos antstato – aukos. „Globalizmas“ šluoja nacionalines valstybes ir tautines kultūras, trypia žmogiškumą bei redukuoja žmogiškus santykius į „beprasmiškus“ vartotojiškus pasirinkimus.

     Kaip tik todėl neonacių ir Naujosios kairės judėjimai yra to pačio „globalizmo“ padariniai. Būdama „juridine globalizacijos“ išraiška, Naujoji kairė yra žmogaus teisių sąjūdis, kuris lyg „vėzdu“ skina kelią pragaištingai „globalizmo“ ideologijai. O jos kova prieš globalų korporacinį kapitalizmą negali būti rimtai traktuojama kaip tik dėl to, kad, kovodama už žmogaus teises, iš esmės siekia to, ko siekia ir didžiosios korporacijos – gausesnio vartojimo.

     Koks nuostabiai stilingas ir hėgeliškai grandiozinis minties vingis! Daug skambių frazių, tačiau mažai jautrumo detalėms ir faktams, o ką jau kalbėti apie tai, kad praleidžiama visa eilė itin svarbių sąvokų?

     Šiandien niekas rimtai nekalba apie globalizaciją neminint su ja betarpiškai susijusio regionalizmo. Minimas Immanuelis Kantas kaip neva tai homogeniškos globalizacijos pradininkas, tačiau neminima, kad Kantas įsivaizdavo kosmopolitinę federaciją kaip lygiaverčių respublikų sąjungą. O ką jau kalbėti apie tai, kad kritinė socialinė teorija siūlo visą eilę alternatyvių socialinių ir ekonominių globalizacijos sampratų: alter-globalizaciją, sąžiningos prekybos judėjimo paskatintą globalizacijos sampratą ar žaliųjų siūlomą į ilgalaikį pasaulio socialinį ir ekonominį vystymąsi orientuotos globalios visuomenės sampratą. Visose šiose sampratose kultūrinių ir socialinių regionų stiprėjimas yra neatsiejama globalizacijos dalis. Ir pagaliau neminima tai, jog Europos vienijimasis, kaip vienas iš politinės globalizacijos projektų, negali būti atsietas nuo regioninių bei nacionalinių tapatybių stiprinimo ir puoselėjimo.

     Daugeliui visa tai yra gerai žinoma, todėl neverta ilgai apie tai samprotauti. Kur kas svarbiau šiuo atveju yra apginti žmogaus teisių diskursą, kurį dažnai užsipuola ne vienas save gerbiantis Lietuvos intelektualas. Šįkart apginti žmogaus teises apeliuojant ne į teorijas, bet į mūsų lietuvišką, tautinę, realybę.

     Konkrečių žmogiškų faktų akistata yra dažnai iškalbingesnė nei abstraktūs teoriniai svarstymai. Eidamas per pėsčiųjų perėjimą lojalus Lietuvos pilietis partrenkiamas dideliu greičiu važiuojančio automobilio. Dvi dienas išbuvęs klinikinėje mirty Kazimieras Eriksonas miršta Velykų rytą. Praeina dvi savaitės, tačiau ikiteisminis tyrimas taip ir nėra pradedamas. O jis nėra pradedamas dėl to, kad netyčinio nužudymo bylos nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkai nerūpi. Tiksliau pasakius, jos nerūpi dėl to, kad Lietuvoje nupirkti policiją yra labai paprasta. Panašiai paprasta kaip pirkti morkas ar svogūnus turguje. Tokiais atvejais policija daro viską, kad užvilkintų bylą ir ją galų gale nutrauktų dėl „įrodymų stokos“.

     Gal ponas Eriksonas ėjo ir paslydo, gal jam pasidarė bloga, gal jis nepamatė „leistinu“ greičiu važiuojančio automobilio, o jei dar kaltininkė atves du ar tris „liudininkus“, kurie „patvirtins“, kad ponas Eriksonas suklupo ar susvirduliavo, tai to pakaks, kad byla būtų nutraukta dėl įrodymų stokos. O tai reikš štai ką: geros valios žmogus, užmuštas dėl grubiausio pažeidimo, bus dar ir apšmeižtas: „ne laiku ir ne vietoje ėjo per gatvę, jo pačio kaltė“.

     Tokių niekšingų žmogaus teisių pamynimų šiandienos Lietuvoje yra labai daug. Griūva namai, žmonės praranda butus dėl statybinių bendrovių inžinerinių klaidų bei jų nepermaldaujamo pelno vaikymosi, lojalūs piliečiai yra baudžiami dėl to, kad pasišalino iš eismo įvykių net nežinodami, kad juos padarė, neįgalūs ir senyvo amžiaus žmonės neturi jokių teisių į jų orumą atitinkantį gyvenimą. Tuo tarpu Artūras Zuokas, puikiai mokantis ginti savo teises, už tai, kad papirkinėjo savivaldos politiką, yra baudžiamas juokinga 12 tūkstančių litų suma.

     Ar galima tuomet rimtai traktuoti tuščius intelektualų teorinius išvedžiojimus apie tai, kad žmogaus teisės yra pragaištingas „globalizmo“ ideologijos vėzdas? Toks pasakymas byloja ne tik teorinį neišmanymą bei mąstymo nuoseklumo stoką. Toks pareiškimas, bent netiesiogiai, yra spjūvis visiems geros valios žmonėms, kurių teisės yra kasdien paminamos – žydų, rusų, moterų ir vyrų, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo oligarchinės ir ksenofobinės Lietuvos valstybės ir jos teisėtvarkos.

     Štai kodėl bet kokios pilietinės iniciatyvos ir judėjimai, ginantys žmogaus teises oligarchijos ir supuvusios teisėtvarkos akivaizdoje, yra tokie svarbūs ir sveikintini. Tuo tarpu sąžiningo bei socialiai jautraus intelektualo užduotis yra ne tik remti tokias iniciatyvas, bet ir siūlyti alternatyvų bei gerai artikuliuotą diskursą, kurio dėka šios pilietinės iniciatyvoms įgautų intelektualinį pagrindą kovojant su lietuviško oligarchinio kapitalizmo cinizmu.

     2008 balandžio mėn. 7 d.
     www.DELFI.lt