“Fašistu” sovietiniais laikais galėjai būti pavadintas vien todėl, kad negyvenai “komunalkeje”, nesikirpai plaukų, taikeisi prasmukti be eilės arba numynei koją troleibuse. Daugeliui tas žodis buvo tik populiarus buitinis keiksmas, reiškęs “niekšą”, “išsišokėlį” ar kažką panašaus.
Kadangi oficiali sistema juo irgi keikėsi, kai kam jis įgavo pozityvų atspalvį: niekšas, kurio “niekšingumu” nelabai tikima, maištininkas nonkomformistas, kurio etikete malonu papuošti save, “vakarietis”, kurio pranašumas garsiai smerkiamas, bet tylomis pripažįstamas.
Vėliau, sistemai subyrėjus, atgijus svajoms apie smetoniško aukso amžiaus dorybes bei “tautinę mokyklą”, “žmogus iš liaudies” tapo “tautos sūnumi”, o “fašistas” – “patriotu”. “Už dorą ir tautą!” – kas gali būti gražiau? Nepasiduosime ES “politinio korektiškumo” reikalavimams – dar mūsų seneliai dainuodavo daineles apie kopėčiom lipantį žyduką, tokios jau mūsų tradicijos! Eikite-jūs-žinote-kur su savo pamokymais! Čia stovim MES: Lietuva – lietuviams (o lietuvėms – jų “tradicinę vietą”)! Mes – nonkomformistai, mes “mąstome savarankiškai”, mes plaukiame prieš srovę! Kartu su tauta!
Kartu su Seimu ir policija? Atrodo, kad taip. Po kovo 11-osios. Po neonacių maršo Gedimino prospektu, ramiai filmuoto pro policijos automobilio langą. Gauja su hitlerine simbolika, „Lietuvos“ vardu atvirai grasinanti daliai tos pačios Lietuvos piliečių, niekuo, VRM nuomone, nenusižengė viešajai tvarkai, o mūsų politinėms partijoms nepasirodė netgi verta dėmesio („taip juk ir turi būti, kai patriotai švenčia valstybės dieną“).
Tiek kairėje, tiek dešinėje: socialdemokratai „nieko negirdėjo“, o konservatorių lyderis Andrius Kubilius reaguoti nematąs reikalo, nes „mūsų pozicija yra žinoma“ (t.y. supraskite tą poziciją kaip norite). Rasa Juknevičienė, visgi, po kelių dienų sunerimo, tačiau ne dėl paties įvykio, bet dėl šalies įvaizdžio užsienyje („Ką dabar apie mus pagalvos??“).
Kalti čia, be abejo, ne mes, o Lietuvos priešai (pirmiausia, žinoma, Rusija), kurie pasistengė viešai sukompromituoti niekuo dėtą dorą lietuvį-patriotą. Suprantu: nelengva lietuviškiems konservatoriams – kai kuriais svarbiais klausimais (pavyzdžiui, šeimos politikos) jų ideologija nė kiek nesiskiria nuo neonacių, tad kaip čia smerksi savus...
Dar įdomesnė aukšto VRM pareigūno reakcija. Jam „tai buvo apie 200-tų normaliai nusiteikusių žmonių judėjimas iš vieno taško į kitą tašką“, kurio „pakankamai gerą bendrą vaizdą“ šiek tiek sugadino „keli asmenys“, „galėję šūkauti tam tikrus antitautinius, antirasinius ir toliau kaip mes juos pavadinsime, šūkius“.
„Keli asmenys, galėję šūkauti“, nors vaizdo medžiagoje užfiksuota daugybė asmenų, kurie ne „galėjo šūkauti“, o neabejotinai šūkavo ir nešėsi fašistinius („kaip mes juos pavadinsime“) lozungus. O pavadinti pareigūnui nelengva: fašizmas, rasizmas, antisemitizmas – terminai paslaptingi, pačiam keista, kad reikia tarti tokius...
Todėl grėsmė – ne du (ar penki) šimtai neonacių, o mūsų valstybės simpatingas požiūris į juos. Bijoti reikėtų dviejų žodžių – „Lietuvos“ ir „fašizmo“ – sukibimo jungtuku „ir“. Pirmiausia – mūsų pačių sąmonėje.
2008.03.20.
