Tai buvo panašu į pagirias. Praeitą savaitę, po to, kai Tibete prasidėjo protestai, nukreipti prieš Kinijos valdžią, įsijungęs televizorių pamaniau, kad diktoriai ir korespondentai maišo žodžius. Tūkstančius taikiai protestuojančių tibetiečių smurtu malšina kinų pajėgos, ir mažiausiai trylika (o Tibeto vyriausybės tremtyje liudijimu – iki aštuoniasdešimties) žmonių žūsta. Svarbu žinoti, kad ne represijos sukėlė žiniasklaidos puolimą. Naujienų žiniasklaidos kanalai jau kelias dienas prieš neramumus grūmėsi tarpusavyje, planuodami paversti protestus dienos aktualijomis. Jie be jokių skrupulų mini „Kinijos okupuotą Tibetą“ arba visa tai vadina kolonializmu (ar kokia nors Vakarų žinių agentūra yra panaudojusi tokį žodį, kai kalbama apie Iraką)?

       Bet irakiečiai niekad nesusilaukė tokio dėmesio, o juk jie dažnai protestuoja prieš Jungtinių Valstijų okupaciją. Per penkerius žiaurius karo metus būta daugybės eitynių, kurių didžiausios vyko 2005-aisiais ir 2007-aisiais. Kai kurių protestų metu Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos pajėgos žudė demonstrantus. Taip nutiko per 2003-ųjų birželio eitynes Faludžoje (mažiausiai trylika žuvo, septyniasdešimt buvo sužeista) ir 2004-ųjų sausį per bedarbių irakiečių eitynes.

       O kur Vakarų (ypač Jungtinių Valstijų) buržuazinė spauda? Kai kada visa informacija sustabdoma, kai kada drungnai nušviečiami trečdalio milijono gyventojų protestai Bagdade ir tokio paties masto žūtys, kaip Tibete.

       Artėja penktosios Irako karo pradžios metinės, ir pažvelgus į amerikiečių aktyvaus pasipriešinimo karui mastus kyla juokas. Vadinkite tai protestuotojų nuovargiu, galbūt jis padidės šią vasarą, respublikonų ir demokratų konvencijų metu, bet aktyvumas silpsta, sklaidosi ir švelnėja palyginti su ankstesniais karo etapais. (Dėl to esu kaltas ir aš).

       Bet čia tarp kitko.

       URBAN GUERRILLA

       2008.03.18.