Šiomis dienomis Vokietijos dienraštyje „Spiegel“ pasirodė skandalingas straipsnis „Hitlerio Holokausto pagalbininkai europiečiai“, sukėlęs priešišką Europos rytų šalis valdančių nacionalistų reakciją. Pateikiame įdomesnes šio straipsnio vietas.
Vokiečiai yra atsakingi už industrinio masto 6 milijonų žydų žudynes. Bet kitų Europos šalių kolaboravimas vykdant Holokaustą iki dabar yra susilaukęs gana nedidelio dėmesio. Johno Demjaniuko teismu ketinama atsukti prožektorius į Hitlerio rėmėjus kitose šalyse.
Jis čia kažkada yra buvęs, šiame nusikaltėlių krašte. Jis matė, kaip žlugo jo šalis. Tuomet jam buvo 25, ir jis buvo vardu Ivanas, o ne Johnas, dar ne Johnas.
Ivanas Demjaniukas likus šiek tiek laiko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarnavo sargybiniu Flossenbürgo koncentracijos stovykloje. Čia jis buvo perkeltas iš SS mirties stovyklos Sobibore, dabartinėje Lenkijoje. Jis buvo ukrainietis, vienas iš 5,000 travnikų, padėjusių Vokietijos nacių režimui atlikti tūkstantmečio nusikaltimą, „Galutinį sprendimą“ – išžudyti visus Europos žydus.
Jis buvo to dalis, mažytis sraigtelis didžiuliame žudymo mechanizme. Jis kaltinamas pagalba ir kurstymu nužudant 29,000 žydų Sobibore. Teismas, kuris, manoma, prasidės vasaros pabaigoje, pripažino, kad beveik 90-ies sulaukęs Demjaniukas dėl sveikatos gali būti teisiamas. Kitas buvęs travnikas Ignatas Danilčenka, kuris dabar jau yra miręs, du kartus – 1949-aisiais ir 1979-aisiais patvirtino, kad Demjaniukas buvo „patyręs ir stropus sargybinis“, vesdavęs žydus į dujų kameras – „tai buvo jo kasdieninis darbas“. Demjaniukas visa tai neigia.
Bet jau aišku, kad šis paskutinis didelis nacių teismas Vokietijoje bus išskirtinis, nes pirmą kartą dėmesio centre atsidurs kitų šalių nusikaltėliai. Jie iki dabar yra susilaukę gana nedidelio dėmesio – Ukrainos žandarai ir Latvijos pagalbinė policija, Rumunijos kariai ir Vengrijos geležinkeliečiai, Lenkijos ūkininkai, Olandijos žemės registro pareigūnai, Prancūzijos merai, Norvegijos ministrai – visi jie dalyvavo Vokietijos vykdomame Holokauste.
Ekspertai paskaičiavo, kad žudynėse dalyvavo daugiau nei 200,000 ne vokiečių kilmės žmonių – maždaug tiek pat, kiek vokiečių ir austrų. Ir dažnai jie buvo tokie pat šaltakraujai, kaip Hitlerio parankiniai.
Pavyzdys: 1941-ųjų birželio 27-ąją vienas Vokietijos Armijos Šiaurinės Grupės štabo pulkininkas Lietuvos mieste Kaune pamatė benzino kolonėlę, apsuptą minios žmonių. Buvo šaukiama „bravo“, plojama rankomis, motinos kėlė ant rankų vaikus, norėdamos, kad jie geriau matytų vaizdą. Pareigūnas priėjo arčiau ir vėliau aprašė ką matęs „Ant asfalto sėdėjo maždaug 25 metų šviesiaplaukis vidutinio ūgio vyras, jis ilsėjosi krūtine pasirėmęs į medinę rankos storio lazdą. Prie jo kojų gulėjo 15 – 20 mirusių ar mirštančių žmonių. Iš žarnos tekėjo vanduo, juo į kanalizaciją buvo plaunamas kraujas“.
Kariškis tęsė: „Už kelių žingsnių nuo šio žmogaus stovėjo apie 20 žmonių, saugomų keleto ginkluotų civilių, kurie su tyliu nuolankumu laukė savo baisios egzekucijos. Atžariai pakviesti jie vienas po kito ėjo į priekį, buvo užmušami medine lazda, ir kiekvieną smūgį auditorija sutikdavo su entuziastingu džiaugsmu.
Žudynių orgija – Lietuvos nacionalistų ceremonija
Kai visi mirusieji gulėjo ant žemės, šviesiaplaukis žudikas užlipo ant lavonų krūvos ir ėmė groti akordeonu. Auditorija dainavo Lietuvos himną, lyg žudynių orgija būtų buvusi nacionaline ceremonija.
Kaip tai galėjo atsitikti? Jau ilgą laiką to klausiama ne tik apie vokiečius, kurių pagrindine atsakomybe už žiaurumus neabejojama, bet taip pat ir kitų tautų nusikaltėlius.
Kodėl Baltijos šalių mirties eskadronai vokiečių nurodymu vykdė žudynes Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje? Ir kodėl vokiečių Einsatzgruppen – sukarintoms SS „intervencijos grupėms“ – buvo taip lengva skatinti gyventojus nežydus vykdyti pogromus nuo Varšuvos iki Minsko?
Kai 1947-aisiais Miunchene susirinko Išlikusių gyvų Lietuvos žydų asociacija, jie pateikė tokią rezoliuciją gana tiksliu pavadinimu: „Apie didelės Lietuvos gyventojų kaltę dėl Lietuvos žydų žudynių“.
Galutinio verdikto dėl to, koks buvo europiečių prisidėjimo prie Holokausto mastas, dar nėra. Prancūzai ir italai vesti sąskaitas su istorija pradėjo per vėlai, kai dauguma nusikaltėlių jau buvo mirę. Kitur, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Lietuvoje jie dar vilkinami; Rumunijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje jie tik pradedami.
Latvijoje vietinių pagalba buvo didesnė nei bet kur kitur. Pasak amerikiečių istoriko Raulio Hilbergo, Latvijoje nacių pagalbininkų procentas didžiausias. Mažiausias jis Danijoje.
Taip pat galima suabejoti teiginiu, kad pagalbininkai buvo patologiniai sadistai. Jei tai tiesa, tai ji galioja 50-čiai lietuvių, tarnavusių SS oberšturmbanfiureriui Joachimui Hamannui. Vyrai penkis kartus per savaitę keliaudavo po kaimus ir iš viso nužudė 60,000 žmonių. Užtekdavo dėžės degtinės, ir jiems kildavo ūpas. Vakarais grupuotė grįždavo į Kauną ir prie bendro stalo girdavosi savo nusikaltimais.
Tarp tų lietuvių iki tol nebuvo nusikaltėlių. Jie buvo „visiškai, absoliučiai normalūs“, mano istorikas Kurtas Stangas. Po karo beveik visi žudikai po karo grįžo gyventi normalaus gyvenimo, lyg nieko nebūtų buvę. Demjanjukas taip pat gerbė įstatymus. Klivlende, kur jis gyveno, jis buvo gerbiamas kaip geras kolega ir draugiškas kaimynas.
Tokie patys buvo ir vokiečiai nusikaltėliai. Jokių identifikuojamų žudiko bruožų – tokias itin stulbinamas išvadas padarė istorikai. Tarp žudikų buvo katalikų ir protestantų, karštakraujų europiečių iš pietų ir ramių baltų, aistringų dešiniųjų ekstremistų ir bejausmių biurokratų, rafinuotų akademikų ir smurtingų žaliūkų.
Įsivaizduojamas kerštas irgi suvaidino savo vaidmenį. 1941-aisiais lenkai Lenkijoje prieš žydus pogromus rengė teigdami, kad žydai buvo Sovietų valdžios pagrindas – žydų kilmės komunistai vaidino svarbų vaidmenį Sovietų biurokratijoje. To pasėkoje daugelis žmonių žydus kaltino dėl Sovietų okupacijos nusikaltimų Lenkijoje, įvykusių 1939-1941. Atėjus vokiečiams sovietai paliko labai traumuotą visuomenę tarp Baltijos jūros ir Karpatų – ir daug masinių kapaviečių.
