Kol lietuviai raunasi plaukus dėl nenumaldomo riedėjimo į ekonomikos duobę, o pasaulis kovoja su krize ir bando išvengti kiaulių gripo pandemijos, aš vis dažniau sprendžiu vieną filosofinį klausimą. Kada pas mus baigsis krikščionių kišimą į katakombas mūsų eros pradžioje, raganų deginimą viduramžiais, visuotinį žmonijos gryninimą nacių laikais bei ligšiolinį moterų žeminimą kai kuriose islamo šalyse primenančios akcijos ir prasidės civilizuotas XXI amžius? Vis dažniau į viešumą prasprūsta juokingi, žiaurūs, tamsuoliški, kartais su sveiku protu prasilenkiantys projektai, iniciatyvos ir norai. Mane kartais pribloškia ne tiek jų turinys (juk neuždrausi žmonėms kelti klausimus, gimdyti idėjas, diskutuoti, rašyti siūlymus, tegul ir prieštaraujančius logikai ar kieno nors įsitikinimams), kiek kartu pateikiamas pavardžių sąrašas.

         Tarp sumanytojų paprastai pasitaiko būriai politikų, rašytojų, poetų, dainininkų, aktorių, režisierių ir kitų menininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, kitų garbių žmonių. Vienoje vietoje susikaupia nemažos intelektualinės pajėgos, taigi gimsta idėjos, įvyniotos į tokius geležinius argumentus, kad gali į juos galvą trankyti – niekas neatsitrauks nė per žingsnį.

        Pavyzdžiui, senas reikalas dėl abortų įteisinimo. Daug, kaip pasakytų piktas kritikas, davatkiškai (su religija ar vaikščiojimu į pamaldas šis epitetas neturi nieko bendro – tai yra dvasinė būsena ir pasaulėžiūra) nusiteikusių personų stojo mūru prieš šį pasileidėlių ir jokio atsakomybės jausmo neturinčių žmogystų išmislą. Bet juk niekas nėra už abortus – moterys tenori teisės į galimybę. Aš norėčiau ne tik jos, bet ir galimybės nuspręsti numirti. Tikrai nesiruošiu gerinti Lietuvos savižudybių statistikos, bet juk niekada negali būti tikras, ar vieną dieną nesulauksi paskutinės neįveikiamos ligos stadijos ar po nelaimingo atsitikimo nevirsi lovoje gulinčiu kūnu ir našta artimiesiems. Deja, neteko girdėti nė vieno garsesnio siūlymo įteisinti eutanaziją – bent diskusijai pradėti.

        Aršius ginčus, kaip ir visame pasaulyje, kelia lyties keitimas, klonavimas, bandymai su kamieninėmis ląstelėmis, panašūs medicininiai stebuklai. Nesu „už“, bet nesakau kategoriško „ne“, kol negirdėjau vienareikšmės mokslininkų ir medikų išvados, kad jie kenksmingi sveikatai. Argumentas, kad tai prieštarauja kažkokiai „žmogaus idėjai“, manęs neveikia – norisi kažko apčiuopiamo.

        Arba legendinė šeimos koncepcija – nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris vien dėl naujo įstatymo pultų tuoktis arba pradėtų svajoti apie mažiausiai penketą atžalų.

        Dar viena smagi diskusija – apie Lietuvoje gyvenančių lenkų, su užsieniečiais susituokusių lietuvių, jų vaikų ir panašių nelaimėlių pavardžių rašybą. Seniau su kolegomis iki pamėlynavimo ginčydavomės, kaip rašyti, pavyzdžiui, žinomos dainininkės vardą – Anasteiša ar Anastacia. Vienas variantas – kvailas, kitas – kai kam sunkus suprasti, be to, griauna šventus lietuvių kalbos pamatus. Kurį pasirinkti – žurnalistų reikalas, lieka vadovautis logika ir skaitytojų interesais.

        Bet pase ar gimimo liudijime vardo ir pavardės savo ranka neišraitysi – tenka imti tokį, kokį duoda. O jei gauni pavardę, nelabai panašią į tėvo – deja, piliečio iš kitos šalies su nelietuviška (neteisinga!) abėcėle, - ir vardą, skambantį kitaip, nei galvojo gimdytojai? Juk vardas, kaip sakė prezidentas Valdas Adamkus, yra asmens tapatybės dalis. Tai – ne DNR, kurį truputį pakoregavęs gausi kitą žmogų. Kažkas pasakė: viena mirtis – tragedija, tūkstantis mirčių – statistika. Ar ne tas pats su vardais? Žmogui smagiau prisistatyti protėvų pavarde, o koks valstybei skirtumas, kaip vadinsis milijonai jos piliečių?

        Į nesibaigiančių ginčų dėl pavardžių laužą žibalo įpylė būrelis šviesuolių, kuriems užkliuvo trumposios moteriškų pavardžių formos, neatskleidžiančios jų šeiminės padėties. Įsivaizduojate – etiketė -ienė rodo „šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius“, o pavardėmis be tokios priesagos dangstosi „tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys“.

        Jei mes tokiu mūru – raštais Seimui ir kategoriškais, bet per menkai filologiniais argumentais – stojame ginti savo pavardžių, kodėl kokiai nors panelei Kowalskai ar poniai Brown, turinčioms lietuviškus pasus, neleidžiame vadintis neiškraipytomis pavardėmis?

        Paskaičiusi garbios kompanijos kreipimąsi supratau, kad nors turiu padoriai tvarkingą pavardę, garantuotai gyvenu amoraliai ir negarbingai. Nes nepuoselėju tyros „nekaltybė iki vestuvių“ idėjos, negalvoju, kad homoseksualai yra šėtoniškas spjūvis gamtos dėsniams, nemoku melstis ir, tiesą sakant, labiau sutikčiau su Jurijaus Gagarino įspūdžiais po Dievo paieškų kosmose, o ne įvairiais apsireiškimais. Bet jei kam nors jie suteikia dvasios palaimą, tebūnie.

        Tik baisiai nesmagu, kai apie krikščioniškas vertybes, moralę ir dvasingumą pradeda postringauti tie, kurie prieš tai (arba po to – kaip kam smagiau) mielai mėgaujasi „amoralaus ir negarbingo“ gyvenimo malonumais. Teneįsižeidžia minėta kompanija, kuri piktinasi moterų pavardėmis, - turiu omeny ne juos.

        Ir apskritai – ar ne laikas daugumą reikalų, liečiančių asmeninio gyvenimo sferą, palikti patiems žmonėms, o ne įstatymo raidei, apgaubiant viską moralės šydu su krikščioniškais ataudais? Nejau trys milijonai tiesiog netveria savame kailyje nesulaukdami, kol galės teisėtai paminti visas moralės normas (tikras ir sugalvotas uolių visuomenininkų)? Galų gale net jei atsiras išsišokėlių, visada galima atgaivinti inkviziciją ir raganų deginimo ritualus – po vieno kito parodomojo seanso dauguma sparčiai pavirs klusniomis avelėmis.

        delfi.lt, 2009 04 29