Pasaulio sukūrimas (Pradžios knyga 1, 1-31, 2, 1-4)
Viskas prasidėjo tada, kai Jahvė, kuris yra amžinas, suvokė, kokia nuobodi yra jo Kūrinija. Jis buvo vienišas, supamas chaoso – Kūrinio, kuris buvo visiška katastrofa; taigi, Tvėrėjas nutarė ką nors nuveikti norėdamas pašlovinti savo vardą. Kadangi Dievas yra tikras vyras (angelai neturi lyties, tik Jis), viską padarė per septynias dienas! Jam nieko nėra neįmanomo.
Iš pradžių, pirmąją dieną, tvyrojo Chaosas, o jis visai nepatiko tokiam vyrukui (tiksliau tariant, dievybei) kaip Jahvė. Dievas tarė: „Tebūnie šviesa“ ir, nors ir gėdingu monopoliniu režimu, Šviesa pasirodė, atsiskirdama nuo iki tol viską gaubusios tamsos. Ir Šviesą Jis pavadino Diena, o tamsą Naktimi (iškart išjungęs Šviesą, Jis nuėjo miegoti).
Antrąją dieną Jahvė sukūrė skliautą – dangų, kaip kurpalį tolimesniam kūrimui. Simptomatiškai dangus yra mėlynas. Ir, pamatęs, kad tai yra gerai (o kaip gali būti kitaip, jei tai – Jis), Jis krito ant šono.
Trečiąją dieną Dievas vėl ėmėsi darbo ir sukūrė vandenis bei Žemę; Žemę Jis sukūrė derlingą, su visokiais augalais ir sėklavaisiais, kad ir vegetarai galėtų gyventi šiame pasaulyje. Simptomatiškai jūra yra mėlyna, taigi ir Žemė, pažvelgus iš tolo (Jis mato būtent taip), taip pat yra mėlyna. Nors dar daug ko trūko, tačiau Jis, neįpratęs prie tokio sunkaus darbo, nusprendė, kad vienai dienai užteks ir nuėjo ilsėtis.
Ketvirtąją dieną Jahvė sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes, kad diena ir naktis būtų prasmingos (prisiminkite, kad Šviesa jau buvo sukurta, tik buvo nelabai aišku, iš kur ji sklido). Iš principo Saulė – baltoji nykštukė, tačiau nepaisant to, ji kur kas svarbesnė už kitas žvaigždes; ir nors mokslininkai sako, kad Mėnulis tik atspindi Saulės šviesą, jie visiškai nesupranta, kaip Jis viską taip sutvarkė. Be to, Dievas sukūrė metų laikus ir, tarp kitko, klimatą (nors, atrodo, kad pusiaujas ir poliai jam ne itin nusisekė).
Penktąją dieną jis pasijuto gamtosaugininku ir prileido į jūrą visokio plauko gyvių, o į dangų – keistų ir egzotiškų paukščių. Atrodo, Jis buvo ypač dosnus dabartinio Maroko krantus skalaujantiems vandenims, mat žinojo, kad šiame krašte bus daug žvejų. Ir Dievas, pamatęs, kad tai, ką padarė, buvo gera (atrodo, Jis neturėjo senelės, kita vertus, tai logiška: juk tai – Jis), nuėjo miegoti (šiaip tai Dievas niekada nemiega, kaip ir Didysis Brolis, tegul man bus atleista už šį literatūrinį nukrypimą).
Šeštąją dieną Jis derlingoje žemėje apgyvendino visokius gyvūnus, reptilijas ir žinduolius, mat suprato, kad svarbiausias jo kūrinys − žmonės − turės sunkumų medžiodami paukščius (žmogus nemoka skraidyti) ar gaudydami žuvis (iš principo, žmogus neturi plaukioti), todėl teko kažką sugalvoti, juolab kad ne kiekvienas puls prie daržovių. Po to Jis, apribotas patiniškumo, sukūrė didžiausią savo Kūrinį – Vyrą, pagal savo paveikslą ir panašumą (kad vėliau galėtų sakyti, jog religiniai paveikslai yra susitarimo reikalas; iš tikrųjų Jis pats yra labai vykęs Čarlzo Darvino ir grafo Lecquio mišinys), ir įpūtė jam gyvybę. Žinodamas, kaip kartais sunku ištverti vienatvę Vyrui (prisiminkite: pagal Jo paveikslą ir panašumą), nutarė sukurti Moterį iš Vyro šonkaulio (kad vėliau feministėms būtų kuo skųstis). Visa tai Dievas sukūrė per vieną dieną, labai įtemptą, ir nuėjo miegoti.
Kitą dieną Dievas buvo numatęs sukurti lanką ir strėlę, sunkiąją artileriją, kalaviją ir, jei tik liks laiko, Messermicht 109 bei atominę bombą, kad Kūrinys būtų žaismingesnis, tačiau buvo pervargęs nuo tokio sunkaus ilgo darbo (beje, Jis yra amžinas, nes labai savimi rūpinasi), todėl šituos reikalus, ne pirmos būtinybės, nutarė palikti patiems žmonėms, ir vėl nuėjo ilsėtis jau su visam. Nuo tada Dievas tapo privilegijuotu stebėtoju, karts nuo karto leidžiančiu sau pasireikšti. Tačiau prieš tai Jis dar turės Vyrui ir Moteriai parodyti nuostabiausią savo kūrinį – Edeno sodą.
Edeno sodas (Pradžios knyga 2, 5–25)
Kad Vyras ir Moteris galėtų patogiai gyventi, Viešpats pademonstravo visą savo galybę; net pačiam išmoningiausiam garsiosios Sotogrande nekilnojamojo turto agentūros vadybininkui net nesisapnavo tokia natūraliai idiliška aplinka, kokią Jis sukūrė pirmiesiems žmonėms. Nei daugiau, nei mažiau – tikras Rojus jiems dviems, išvagotas − buvo girdėti − keturių didelių upių.
Pišono upė teka per garsųjį Havilos kraštą, kuriame yra tokie aukso klodai, kad jį būtų galima išgauti pramoniniu būdu (ten dar nebuvo nukakę Ispanijos konkistadorai). Gihono upė vingiuoja per Kušo žemę. Upė, matyt, niekam tikusi, nes Knygoje apie ją nieko ypatingo nepasakojama. Tigro upėje, nors Biblijoje apie ją nieko nekalbama, jau tuomet tūkstančiai paukščių galėjo murkdytis naftoje. Ir, galiausiai, Eufrato upė, tekėjusi pakraščiais, žymėjo Jo nustatytą saugumo zoną, kad būtų išvengta kokių nors nemalonių konfliktų su kaimynais epizodų.
Tarp šių keturių upių Viešpats pastatė tikrai pritrenkiančias vilas, su visais patogumais, kokie tik galėjo būti anuomet. Be to, kad jo Sutvėrimai turėtų ką valgyti, Viešpats pasodino įvairiausių medžių, netgi gero bei pikto Pažinimo medį – garsiausią visoje Biblijoje. Medis vedė tokius sultingus obuolius, kurie būtų tikras skanėstas rafinuočiausiam gurmanui. Tačiau Jis aiškiai įspėjo, kad šiukštu niekada Vyras (taip pat ir Moteris) neragautų to medžio vaisių, nes, jų užvalgę, jiedu pasiduos Mirčiai, o Jis niekuo nebegalės padėti. Pasekmės žmonių giminei bus siaubingos (tai kam tada Jis, būdamas toks įžvalgus, davė galimybę nusidėti? Jahvė rašo tiesiai šviesiai su užuolankomis, todėl nevisada aišku, ką norėjo pasakyti iš tikrųjų. Galbūt tai, kad „tikslas pateisina priemones“, nors, tiesą sakant, tai jam garbės nedaro).
Nustatęs žaidimo taisykles, Jis atidavė Adomui gyvenamojo būsto raktus ir, galiausiai, nuėjo pailsėti ilgėliau. Praėjus septynioms kupinoms darbų ir jausmų dienoms, Jam buvo būtina pailsėti, tad jis krito sau ant šono. Prieš išeidamas vis tik patikrino, pasak Knygos, ar Vyras ir Moteris – nors buvo nuogi – nesigėdija vienas kito (kaip visiems žinoma, dėl būgštavimų susigėsti paplūdimiai niekada nebūna sausakimši). Tai, įsitikinsime vėliau, yra itin svarbu istorijos tęsinio suvokimui. Tačiau šis nerūpestingas vaisių ragautojų gyvenimas artėja prie netikėto finalo, žinoma, dėl Moters kaltės − „Prigimtinės nuodėmės“.
Prigimtinė nuodėmė (Pradžios knyga 3, 1–24)
Ir štai į sceną iššliaužia Žaltys, pats sumaniausias iš visų gyvūnų ir pirmasis ilgame „piktųjų“ sąraše, kokio pavydėtų daugelio Vakarų filmų kūrėjai (O ką? Manėte, kad Knygoje bus tik doktrininės nesąmonės?). Įdomiausia, kad Žaltys, nuolat siejamas su Demonu, Leviatanu, Liuciferiu, Mefistofeliu ir t.t., ir pan. (demonas turi beveik tiek pat vardų kaip Jis; galbūt dėl to Jehova pasiuntė pragarą, geriau nepasakysi, šunims šėko pjauti), Knygoje neturi jokių sąsajų su pragaru, sakoma tik, kad Žaltys buvo labai apsukrus.
Taip jau susiklostė, kad Ieva nuobodžiavo (keista, nes iš tikrųjų Rojuje galima nuveikti tiek dalykėlių), o tuo pasinaudojęs Žaltys įkalbėjo ją paragauti gero bei pikto Pažinimo medžio vaisių, nors Ieva ir stengėsi atsispirti, aiškindama, kad, anot Dievo, ji mirsianti. Tuo tarpu Žaltys pasielgė piktybiškai, informuodamas ją, kad iš tiesų Dievas būgštauja, jog, užvalgę medžio vaisių, jiedu – Vyras ir Moteris – išmoks pažinti ir taps dievais kaip kad Jis.
Nepaisydama kai kada nepagrįstų Žalčio argumentų (ir kam Aukščiausiajam reikėjo taip rizikuoti dėl kvailo medžio), Ieva sutiko, kad iš tikrųjų jai trūksta bet kokio pažinimo ir paragavo sultingojo vaisiaus, o kartu su ja ir jos vyras, iki tol ne itin domėjęsis šiuo reikalu (gali būti, kad Ieva jam pagrasino neleisianti patenkinti nekaltų jo kūniškų troškimų, jei tik jis nepaseks jos pavyzdžiu ir neparagaus vaisiaus. Atsižvelgiant į tai, kad Adomo pasirinkimas šioje srityje buvo labai ribotas, galime geriau suprasti Vyro poziciją šiuo klausimu).
Medžio poveikis pasijuto tuoj pat: Adomas ir Ieva susigėdo pamatę vienas kitą nuogus (pažinimas, kaip paaiškėjo, prasideda visa ko draudimu ir griežtos konservatyvios moralės nustatymu, todėl, galima teigti, kad katalikų kurijos racione turėtų būti gausu obuolių). Taigi jie iš figmedžio lapų susikurpė juosmens aprišalus, kurių nepagirtų joks dizaineris (išskyrus Agatą Ruiz iš Prada). Taip apsirėdžiusius juos ir pamatė Dievas, užsipuolęs Adomą, kam valgė tuos prakeiktus obuolius. Adomas drąsiai visą kaltę suvertė Ievai, o ši – Žalčiui (kuris, tiesą sakant, tik patarinėjo); Jahvės teismo ilgai laukti neteko: didžiausias šio teisminio proceso kaltininkas Žaltys buvo pasmerktas šliaužioti ant pilvo ir visas gyvenimo dienas ėsti dulkes (?). Žaltys taip pat buvo paskelbtas Moters priešu Nr. 1, kas, reikia pripažinti, yra sunki bausmė. Žalčiui teko apleisti Rojų. Kaip spėjama, jis nusivilko į Baskų kraštą ir tapo drąsių žmogžudžių grupuotės, kovojančios už laisvę, simboliu.
Moteriai tekusi bausmė buvo beveik sunkesnė už Žalčio: pirma, nuo šiol ji turės kęsti baisius gimdymo skausmus, kad pasimokytų, be to, ją valdysiąs vyras. Galima sakyti, kad Visagalio bausmė buvo labai veiksminga dar prieš keliolika metų, kol su feminisčių judėjimu ir kartu atsiradusia anestezija ši graži dieviška bausmė nenuėjo šuniui ant uodegos.
Vyras, galiausiai, buvo pasmerktas dirbti visas savo gyvenimo dienas už skurdžią senatvės pensiją. Duoną jam teks užsidirbti braukiant prakaitą nuo kaktos (Iš kur duonos rasdavosi Rojuje be žinių, kaip ją iškepti? Dar viena neatskleista Jo Paslaptis), o mirs jis galiausiai skurde, nes, kaip karčiai pareiškė Vienatinis, „dulkė esi, į dulkę ir virsi“.
Tuomet Jis be kalbų išvijo Vyrą ir Moterį iš Rojaus, o tai padaręs, minėtam medžiui saugoti pristatė savo asmeninius Smogikus. O žinote kodėl? Nes, gerai pagalvojus, Žaltys buvo teisus, o Jis – tikras kiaulė. Jis nenorėjo, kad mes – žmonės – taptume tokie kaip jis: imtumėme kurti pasaulius, skaisčiosioms mergelėms siuntinėtume paukštukus ir darytume kitus smagius dalykėlius. Paskaitykite šiuos žodžius, kuriuos Jis tarė Sau: „Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažinęs gera ir pikta. Ar tik neties savo rankos į Gyvybės medį, ar neims valgyti jo vaisių ir gyventi amžinai“. Išgraužk! O kas tau nepatinka, suknistas egoiste? Ką reiškia „vienas iš mūsų“? Argi nesi Vienatinis? Tiesą sakant, arba čia nešvarūs dalykėliai, arba Pradžios knygos perrašinėtojams reikėjo labiau pasistengti.
Vietoje to, kad mums suteiktų kiek daugiau žinių, tik truputėlį, tiek, kad dažniau lydėtų sėkmė investuojant biržoje, ateina Dėdulė ir nutaria, kad ta kvailystė su obuoliu yra nuodėmė, už kurią kentės visa žmonija. Tai reiškia, kad jūs ir aš esame nelaimėliai nusidėjėliai vien dėl to, kad gimėme. Katalikai išties tai pateisina ir visą gyvenimą meldžiasi bei vaikšto į mišias, tikėdami, kad tik taip pelnys Dievo atleidimą už protėvių nuodėmes. O man kas? Tegul meldžiasi. Aš dabar pernelyg užsiėmęs − rašau Knygos puslapius, o kaip tik dabar prasidės istorikėlės, tapusios sultingiausia Biblijos dalimi. Pradėsime, žinoma, nuo „Kaino ir Abelio“.
Galutinę Knygų knygos versiją Galutiniam interneto puslapiui sudarė Guillermo Lópezas García ir Andrésas Boixas Palopas, tikėdamiesi, kad šis tekstas bus pripažintas visų katalikų.
Straipsnyje panaudoti Scotto G. Brookso darbai www.scottgbrooks.com
Iš www.lapaginadefinitiva.com vertė Valdas
