Kas turi šiokį tokį supratimą apie žemės ūkį, tas supranta, kad ekologinė žemdirbystė yra mažiau naši nei chemizuota, todėl norint užauginti sveiką maistą, reikia įdėti daugiau rankų darbo. Vadinasi, ekologiškai ūkininkauti gali tik vidutiniai ir smulkūs ūkiai. Ekologiškas sveikas maistas ant mūsų stalo ir smulkių ūkelių gyvavimas Lietuvoje yra tiesiogiai susiję dalykai.
Žemės ūkio ministerijos klerkai ir ministrai per viešųjų ryšių akcijas demonstruoja meilę „paprastam kaimo žmogui“, „ekologiškai ūkininkaujančiam žemdirbiui“, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Jau beveik dešimtmetį Lietuvoje vykdoma grubi ūkių stambinimo ir chemizavimo politika, o pažangios ekologiškos žemdirbystės ir smulkių ūkių kooperavimosi iniciatyvos nuolat žlugdomos. Žlugdomos finansiškai, žlugdomos moraliai, nes laisvi, save ir savo šeimą išlaikantys ūkininkai, auginantys sveiką maistą, atrodo, niekam neparankūs.
Neparankūs jie valdžiai, nes yra per laisvi, neparankūs stambiems verslininkams, nes nepasiduoda karteliniams susitarimams (kaip susitarsi su tūkstančiais smulkių ūkelių?), be to, jie konkuruoja su ne tokiais lanksčiais stambiais ūkiais, tiekdami gerą, sveiką maistą žmonėms už realią ir humanišką kainą.
Tačiau anot tų pačių klerkų, tokių stambių ūkių ir buvo siekta stojant į ES. Tai ir yra europinė žemės ūkio politika. Na, nepasakyčiau... Vakarų valstybėse teko matyti atvirkštinius procesus, teko netgi lankytis jaukiose šeimyninių ūkių, sūrininkų, vyndarių kooperatyvų krautuvėlėse.
Kita vertus, gal čia koks nors slaptas ES biurokratų planas? Mūsų laukus paversti chemizuotais pigių produktų gamybos poligonais, o pas save plėtoti ekologinius ūkius ir kultūrinį turizmą? Tikriausiai...
Nes iš ES fondų Lietuvai mestos milijoninės subsidijos, vyriausybinis kofinansavimas stambius ūkius dar sustambino, o smulkūs ūkeliai, palikti nelygiai konkurencinei kovai, ėmė nykti, resursus ir žemes pusvelčiui perleisdami galingiesiems. O kur dar „ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio produktų gamybos“ programa, kai mokamos kompensacijos už tai, kad smulkus vyresnio amžiaus ūkininkas nebeužsiima ūkininkavimu. Procesas panašus į stambių prekybos tinklų įsigalėjimą, tik žemės ūkyje viskas dar painiau, nes čia viską dar labiau iškraipė subsidijos iš ES .Įsivaizduokite, koks monstras būtų „Maxima“, jei ją remtų ES, o smulkiuosius prekybininkus skatintų piniginėmis kompensacijomis, kad jie pasitrauktų iš konkurencinės kovos...
Milijoninės sumos, mestos konkurencingumui didinti, visiškai iškraipė konkurenciją ir sustiprino oligarchines struktūras bei jų tinklus. Tinklai veikia pagal tokią schema: stambus ūkis tiekia žaliavą stambiai žemės ūkio produkcijos perdirbimo bendrovei, stambi perdirbimo bendrovė tiekia produkciją stambiam prekybos tinklui. Reikia turėti omenyje ir tai, kad stambieji žemės ūkio produkcijos perdirbėjai per dukterines įmones dažnai valdo ŽŪ bendroves, kurios monopolizuoja tam tikras ūkio šakas. Išvada: netrukus gyvensime visiškai nuo jų priklausomi. O smulkūs šeimyniniai ūkeliai, auginantys sveiką ir ekologišką maistą, tradicijas puoselėjantys ūkininkų kooperatyvai, aplinką tausojanti žemdirbystė, jaukūs žemdirbių turgeliai ir specializuotos krautuvėles – visa tai greitai taps nepasiekiama prabanga, tik turtingųjų ES šalių privilegija.
Vilma Pajuodienė-Fiokla
2009 04 16
