Ne kartą teko išgirsti, kad krizinė situacija palengvina darbą smulkioms ir neparlamentinėms partijoms, visuomenė retkarčiais pagąsdinama revoliucijomis. Neva dėl blogėjančios ekonominės padėties daugiau žmonių linkę protestuoti, prisidėti prie įvairių akcijų, labiau domisi partijomis ir apskritai politiniu gyvenimu. Tačiau lyg netyčia nepasakoma, kad krizinė situacija visų pirma silpnina pačią valdžią. Vis dėlto revoliucijos Lietuvoje nebus – sistemos sargyboje instinktyviai stoja žiniasklaida.
Šiandien akivaizdu, kad Lietuva blogai valdoma – juk esame per žingsnį nuo valstybės bankroto. Nuo savęs pridursiu, kad prie to eita visus du Nepriklausomybės dešimtmečius, nes prieš ekonominį bankrotą įvyko idėjinis. Idėjiškai bankrutavome dar Sąjūdžio laikmečio pabaigoje, kai atsisakėme savojo kelio ir puolėme į užsienio ekspertų glėbį. Jie mus nuvedė jų šalims naudinga linkme. Todėl iš esmės nebeturime savo pramonės, stipraus žemės ūkio, gamybos, verslo, kultūros, švietimo - net savo kalbą pradėjome stumti į nuošalę.
Bet kuri sistema, norinti valdyti, turi remtis į kelis galios šaltinius. Pirmiausia, ji turi turėti autoritetą ir jį lydintį teisėtumą. Tai būtina sąlyga. Dabartinė šalies valdymo sistema po nesibaigiančių aferų, apkaltų, skandalų ir „prichvatizacijų“autoritetą prarado. Kai žmonės nebegerbia „galingųjų“, jų dienos suskaičiuotos tik iki artimiausių rinkimų. Tai viduramžiais teigta, jog valdžia „nuo Dievo“ – demokratijoje valdžia teisėta, kai ji rinkta ir ja pasitikima. Ar taip yra Lietuvoje?
Antrasis sistemos galios šaltinis – valdininkai, biudžetininkai, specialistai, taip pat visuomeninės organizacijos. Jeigu žmonės ir organizacijos paklūsta sistemai, jis veikia nepriekaištingai. Bet šiandien streikuoja ne vien mokytojai, bet ir sistemos atrama – statutiniai jėgos struktūrų darbuotojai. Krizės apimta sistema atleidinėja darbuotojus ir kerta šaką, ant kurios sėdi. Rimtų specialistų valdžia nebeturi. Jei turėtų, sistema nebuksuotų.
Trečiasis galios šaltinis – materialiniai ištekliai. Jais sistema galėtų užganėdinti nepatenkintuosius, bet... Valstybė skolose, biudžetas nesurenkamas. Savos gamybos iš esmės nebėra - ko taip aršiai siekė visų rūšių ir pakraipų liberalai.
Sistemai belieka tikėtis, kad suveiks ketvirtasis jos galios šaltinis – jai tinkamas neva „valstietiškas“ tautos mentalitetas, tikras ar menamas tautos pasyvumas. Bet ir čia kyla grėsmė sistemai. Ypač, kai prarandamos darbo vietos, pajamos, būstai. Jau negalima teigti, kad žmonės visiškai pasyvūs.
Penktasis galios šaltinis – represijos, sankcijos ir bausmės. Kaip sausio 16-ąją prie Seimo. Šios priemonės negali ilgai veikti, nes veda iki loginio absurdo, kai tarnyboje esantys pareigūnai būtų verčiami šaudyti į mitinguojančius kolegas.
Sistema specialiai arba tyčia pamirštą šeštąjį, paskutinįjį galios šaltinį – valstybę vienijančią ideologiją. Jos tiesiog nėra. „Būti aktyvia ES ir NATO nare“ – dar ne ideologija. Įtariu, kad sistema specialiai nesiūlo jokios ideologijos, nes nesant ideologijai, žmones lengviausia padaryti paprastais vartotojais ir tada tampyti juos, neturinčiuosius jokių vertybių ir principų, už materialiųjų virvučių.
Taigi iš viso to išplaukia, kad dabartinė politinė sistema neturi svertų išlikti. Nėra nė vienos atramos, leidžiančios jai išsaugoti status quo. Ant ko tada ji laikosi?
Sistemą sudaro keturios teoriškai tarp savęs konkuruojančios valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teismai ir žiniasklaida. Žinant tai, kad ir ne tik įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, bet ir teismų autoritetas smarkiai smukęs, vienintelė likusi sistemos atrama – žiniasklaida. Ji visada stovės „politinės sistemos“ sargyboje, nes žurnalistai nemėgsta neaiškių ir neprognozuojamų situacijų ir vertina realius „galios svertus“. Be to, sunkmečiu valstybinės institucijos lieka daugmaž stabilių pajamų davėjos žiniasklaidai.
Nėra kito kelio neparlamentinei partijai veikti, kaip tik per „gatvę“ – įvairias protesto akcijas. Tai natūralu. Šiandien neparlamentinėms partijoms skersai kelio stoja tik žiniasklaida. Bet ar ilgam? Žiniasklaida fragmentuota ir susiskaldžiusi, konkuruojanti tarpusavyje, bet į politines permainas vieningai žvelgia su nepasitikėjimu. Ji nemažai veikia valdančiuosius, verčia juos pasitempti, reformuotis, taisyti klaidas, šalinti trūkumus, žodžiu, yra už evoliucinį kelią. Todėl Lietuvoje ir nebus revoliucijos.
