Radijo klausytojai, internetinių dienraščių komentatoriai, o dabar jau ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kaltina bedarbius, kad jie tik „tinginiai veltėdžiai, sėdi sau, nieko nedirba – nosis krapšto ir dar pašalpų reikalauja“. O čia dar ir Trišalė taryba suskubo pritarti darbo santykių liberalizavimui. Na tikrai, turi kuo džiaugtis laisvos rinkos apologetai: jų dvidešimt metų skleista propaganda giliai įsisunkė į visuomenės pasąmonę. Netekę darbo žmonės yra vadinami „nevykėliais“, „tinginiais“, kaltinami už tai, kad „sėdi doriems dirbantiesiems ant sprando“. Betgi pasižiūrėkime, kas ta didžioji dalis bedarbių, kaip jie čia atsirado, toje mūsų šalelėje?
Dauguma žmonių neteko darbo dėl realaus krizės sukelto neigiamo poveikio verslui. Darbdaviams teko mažinti kaštus, lėtinti gamybos tempus. Bet ne mažesnė dalis buvo išvyti iš darbų be jokios realios priežasties, tiesiog verslininkams pasinaudojus krizės situacija (taip sakant, verslininkams surėmus pečius). Pastariesiems buvo pakištos šalių susitarimu grįstos išėjimo iš darbo sutartys, žmonės neteko išeitinių išmokų, iš jų buvo atvirai pasityčiota.
Dirbantiesiems nuo atlyginimų kas mėnesį buvo nuskaičiuojami mokesčiai Sodrai, t.y. jie mokėjo draudimą, kad, atsitikus nelaimei, turėtų į ką atsiremti. Kokiu pagrindu tuomet gali kas nors šias „draudimines santaupas“ nutrinti? Tai būtų lygiai tas pats kaip nebemokėti pensijų visą darbinį amžių pradirbusiems, tyčiotis iš neįgaliųjų, kad jie patys sau neužsidirba arba kaltinti vaikus, kad jie neįstengia patys savimi pasirūpinti.
Socialinių reikalų ir Darbo ministerija pateikė siūlymą (šiuo metu pateiktas Seimui svarstyti), kad tiems, kurie išėjo iš darbo „savo noru“ arba „abipusiu šalių susitarimu“ iš viso nebūtų mokamos bedarbio pašalpos tiek mėnesių, už kiek jie gavo išeitines išmokas. Tačiau išeitinės išmokos yra mokamos už jau atidirbtą darbą, tai nėra avansinis mokėjimas, todėl jomis negali būti remiami jokie pašalpų mažinimai. Jokia ministerija neturi teisės nuspręsti: atimti ar palikti žmogui jo per daug metų uždirbtus pinigėlius. Tokiu įstatymo siūlymu ministerija atstovauja ne socialinę rūpybą, bet darbdavių interesus. Darbdavys pasiliks sau teisę nemokėti išeitinės išmokos prisidengdamas „moraliniu“ argumentu: juk žmogus praras pašalpą.
Tik labai nedidelė dalis bedarbių yra patenkinti bedarbio pašalpomis. Taip, yra ir tinginių, tokie dažniausiai ir anksčiau niekur nedirbo, o jei ir įsidarbindavo – greitai būdavo atleidžiami iš darbo dėl savo tinginystės. Tačiau didžioji dauguma krizės metu užsiregistravusiųjų darbo biržoje yra šeimas turintys žmonės, kuriems ta pašalpa yra nepakankama, todėl ir bedarbio padėtis netenkinanti.
Kas gali pavadinti daug metų išdirbusį šeimos tėvą tinginiu, dykaduoniu už tai, kad netekęs darbo kas dieną ateina į darbo biržą pasidomėti, ar neatsirado koks darbelis? Kokia prasmė rėkti, kodėl bedarbiai nesiima viešųjų darbų, kai nemaža dalis jų yra aukštą kvalifikaciją turintys specialistai ir gali būti daug naudingesni kitose sferose? Ir nederėtų sakyti, kad verslo dėl naujai užgriuvusios mokesčių naštos netekęs smulkus verslininkas, sumokėjęs iki šiol nemažai mokesčių valstybei, sėdi ant kitų sprando.
Tuo tarpu, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel didžiųjų pasaulio valstybių vadovams demonstruoja akivaizdų faktą, kad Vokietijoje, nepaisant gilios krizės, žmonės jaučiasi saugiau būtent dėl to, kad ten buvo išvystyta stabili socialinių garantijų sistema ir tos sistemos dėka šalis vis dar važiuoja be tragiško darbo vietų mažinimo ar netekusių darbo nuskurdinimo (didesni darbuotojų atleidimai Vokietijoje prognozuojami tik vasaros vidury ir iki to laiko valstybe tikisi dar labiau sustiprinti socialinių garantijų sistemą, kad palaikytų netekusius darbo ir jų šeimas), Lietuvoje yra ir toliau, nesiūlant jokio išeitinio plano, tęsiamas brutalus rinkos ir darbo santykių liberalizavimas.
Lietuvos gyventojams suveržti diržai, atimti darbai, viešai yra skleidžiama bedarbių niekinimo retorika (įsivaizduoju, kaip tai sumenkina tėvo autoritetą vaikų akyse), o dabar dar ir ieškoma būdų kaip atimti tas paskutines bedarbių pašalpas. Atrodo, lyg konservatoriai vystytų šeimos naikinimo politiką…
delfi.lt
2009 04 09
