Viena istorija neseniai parodė, kad demokratijos ir pilietinės visuomenės užuomazgos Lietuvoje lieka be galo trapios. Tai − istorija apie žiniasklaidos ir valdžios išgarsintą „Gender loops“ projektą. Šio projekto idėją ir vykdymą interpretavusi viešųjų ryšių kompanija verta dėmesio ir atspindi sudėtingas Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos problemas. Priminsiu, kad viena organizacija kartu su užsienio partneriais pradėjo vykdyti šį Europos Sąjungos vertybes atitinkantį projektą, o kita organizacija pranešė valdžiai kad šiuo projektu ruošiamasi tvirkinti vaikus. Visuomenei tendencingai pateikiant medžiagą apie projekto esmę, aktyviai dalyvavo jau ir valdžios atstovai. Projekto siekis − ugdyti toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms, atitinkantis Europos Sąjungos pamatines vertybes buvo pavadintas homoseksualizmo skatinimu tarp vaikų ir net diversija prieš Lietuvos valstybę bei jos pamatines vertybes.
Natūralu, kad taip tendencingai pristačius situaciją, nedaug kas drįso gilintis ar juo labiau abejoti. Vienu metu atrodė, kad visa Lietuva pagaliau susivienijo – lenktyniaudami, kas parinks sodresnį žodį, „vaikų tvirkinimo“ projektu piktinosi politikai, žiniasklaida, netgi mokslininkai. Nuo pykčio ir pagiežos kaito interneto komentarai. Buvo tėvų, kurie išsigando šito neatsakingai sukelto moralinės panikos priepuolio ir norėjo atsiimti vaikus iš ugdymo įstaigų.
Kas gi atsitiko? Kaip ir visame laisvame pasaulyje, kuris pilnas įvairovės, susidūrė dvi stipriai besiskiriančios vertybių sistemos. Būtų galima čia ir padėti tašką, jei ne nerimą keliantys Lietuvos nacionaliniai ypatumai.
Projekto „Gender loops“ idėja remiasi Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Tautose įtvirtintais lyčių lygybės ir seksualinių orientacijų nediskriminavimo principais. Paprasčiau šnekant, kadangi kai kurios šalyse dar dažnai diskriminuojami seksualinių mažumų atstovai, Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos skatina, kad įvairios gyventojų grupės, taigi ir vaikai gautų žinių apie tai, kad tai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti, ir kad nevalia iš jų tyčiotis. Siekiant įveikti gausius prietarus ir stereotipus, Europa siūlo diegti vaikų ugdymo programose atitinkamas metodikas. Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms – prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį. Manau, kad tokia buvo projekto „Gender loops“ idėja. Kitose tokius projektus vykdančiose valstybėse niekam į galvą neateitų tokia mintis, kad nuo tokio tolerancijos ugdymo vaikas gali „užsikrėsti“ kitokia lytine orientacija, mažai ten būtų ir ekspertų, kurie tokiose programose matytų žalą vaikų psichikai.
Bet šalia šios vertybių sistemos, egzistuoja kita. Toje kitoje barikadų pusėje tradiciškai yra Katalikų bažnyčia ir politikai, ginantys konservatyvias vertybes. Ideologinė šių jėgų nuostata − homoseksualizmas yra didelė nuodėmė, o kalbėjimas apie jį vaikams prilygsta nuodėmės propagavimui, taigi dar viena nuodėmė. Iš čia kūrybiškai plėtojama nuomonė – ir čia jau prasideda Lietuvos ypatumai − kad tokių projektų vykdymas būtų pamatinių vertybių naikinimas, vaikų psichikos žalojimas, netgi vaikų tvirkinimas ir homoseksualizmo kaip iškrypimo propaganda.
Europos valstybėse, kad ir ne visada draugiškai, šitos dvi labai skirtingos ideologijos išmoko sugyventi. Suvokta, kad abiejų pusių ketinimai yra geri, tik priemonės siekti gerų ketinimų suprantamos labai skirtingai. Piliečiai, o juo labiau politikai apsisprendžia, kurioje pusėje jie yra, nusistovi tam tikra jėgų pusiausvyra. Absoliučioje daugumoje Europos valstybių, net ir katalikiškose, pasaulietiniame lygyje stipriau yra įsitvirtinusi liberalioji pozicija. Neteko girdėti, kad Vokietijoje ar Ispanijoje, kur bedievių tikrai ne daugiau negu Lietuvoje, tokių projektų iniciatoriai būtų kompromituojami. Ten, pavyzdžiui, tokio pobūdžio veiklas − tolerancijos kitokiems žmonėms pradžiamokslį, pradedant nuo vaikų − neabejotinai gintų ir remtų visų pirma socialistai ir liberalai, bei nemaža dalis mokslininkų. Be abejo, nepritartų jam Katalikų bažnyčia, kai kurios konservatyvios partijos ir dalis katalikiškos pakraipos mokslininkų.
Lietuvos situacija šia prasme labai ypatinga. Kovo mėnesį vykusi karinga viešųjų ryšių akcija parodė, kad civilizuota diskusija šia tema Lietuvoje neįmanoma. Nustebino ne tiek vienos žiniasklaidos leidinių grupės pozicija, kiek oficialių valdžios atstovų stipriai peržengta riba, darant spaudimą visuomenės nuomonei. Tai dar kartą įrodė, kad Lietuvoje yra labai prastai su tolerancija ne tik pažeidžiamoms žmonių grupėms, bet ir apskritai − kitokiai nuomonei.
Man ši istorija kažkuo priminė neseniai vykusį Rusijos ir Gruzijos karą. Gruzija gal ir ne visai gudriai pasielgė (nors buvo teisi), o Rusija to tik ir laukė ir sąmoningai atsakė didžiulio masto agresija, versdama visą kaltę Gruzijai, kuri esą „pirma pradėjo“. Štai taip ir čia – kaip atsakas į projektą vyko parodomoji akcija kaip esą Lietuvos valdžia gelbėja vaikus nuo tvirkintojų ir jų rėmėjų.
Suprantu kad šiame fone paprasčiau būtų patylėti, jei nenori būti įrašytas į tautos priešų sąrašus. Tačiau sunku tylėti, matant kaip Lietuvoje skatinamos primityvios nusivylusių žmonių nuostatos ieškoti atpirkimo ožių ir juos rasti tarp pažeidžiamų visuomenės grupių.
Neramu, kad sukėlus tokią panikos bangą, iš politikos žemėlapio Lietuvoje išnyksta ir socialistai, ir liberalai. Katalikų bažnyčia ir konservatoriai neturėtų labai džiaugtis, žinodami, kokiais visuomenės jausmais jie žaidžia, eskaluodami panašius moralinės panikos priepuolius. Ne paslaptis, kad už homofobiškų ir ksenofobiškų nuostatų, kuriomis Lietuva tvirtai pirmauja Europos Sąjungoje, slypi ne meilė Dievui, o bejėgiškumas ir jo palydovė agresija, išvirstanti į kraupią Lietuvos visuomenės savinaikos epidemiją. Ryšys tarp didžiulio savižudybių, prievartos, girtavimo paplitimo ir neapykantos aplink esantiems kitokiems žmonėms yra akivaizdus – šios dvi tendencijos skatina viena kitą. Ar tai ir yra mūsų pamatinės vertybės? Užuot provokuodama pasiligojusios mūsų visuomenės tamsiausius instinktus ir pavojingai gilinusi šį ydingą prievartos ir neapykantos ratą, Lietuvos valdžia galėtų pagaliau imtis civilizuotų būdų apsaugoti mūsų vaikus nuo itin prastos dvasinės sveikatos būkles, kurioje jie yra atsidūrę.
Skaudžiausi klausimai yra apie vertybes, kuriomis gyvena mūsų visuomenė. Štai kur didžiausias paradoksas – tarsi ir toliau gyventume totalitarinėje valstybėje, mes ginamės nuo moderniosios Europos vertybių sistemos, nors būtent tolerancijos dvasios nuoseklus skiepijimas padeda Europai turėti žymiai sveikesnius visuomenės dvasinės sveikatos rodiklius, negu turime mes, užsidarę savo fobijose ir dar jomis sugebėdami didžiuotis.
Galima tik spėlioti, kokie motyvai slypi už šių ciniškų technologijų, kurios buvo aktyviai naudojamos 2009 metų kovo mėnesį, veikiant visuomenės nuomonę ir pavojingai žaidžiant su ugnimi. Aišku tik viena – tokiais išpuoliais prieš demokratiją ir modernios Europos vertybes mes vis dažniau lygiuojamės į dabartinės Rusijos pamatines vertybes.
Manau kad rimčiausia klaida, kurią padarė Europos Komisijos paremtas projektas „Gender loops“ buvo ta, kad nebuvo kritiškai įvertintas Lietuvos kontekstas. Mūsų vaikų asmenybės raidai kelia grėsmę šis kontekstas, kurį lemia suaugusiųjų pasaulio prietarai, nemeilė sau ir kitiems, veidmainiškumas. Todėl kitą kartą, rengiant tokio pobūdžio projektą, šalia Ispanijos ir Vokietijos vaikų reikėtų įrašyti Lietuvos suaugusius, ypač tėčius ir mamas. O dar geriau būtų pradėti nuo politikų – jiems visai nepakenktų tolerancijos pagrindų pradžiamokslis.
Laimėtojų šioje istorijoje nėra. Visi pralaimėjome. Susipriešinimas visuomenėje padidėjo, tolerancijos ugdymo iniciatyvos, kokio amžiaus bebūtų vaikai ar suaugę, sukompromituoti. Bet reikia tikėtis kad šis regresas laikinas. Esame sugrįžę į Europą ir sveikimas nuo fobijų yra neišvengiamas. Būtų gerai, jei pasimokytume iš klaidų ir suvoktume, kad tokie moralinės panikos priepuoliai neprideda sveikatos nei mums, nei mūsų vaikams.
Autorius yra VU TSPMI docentas, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys.
www.veidas.lt, 2009 04 06
