Šį tekstą galima laikyti Šarūno Navickio straipsnio „Konservacijos lageriai. Tautinio kalėjimo metmenys“ tęsiniu.
Dvasių, kaip žinia, būna visokių – ir konstitucinių, ir ne visai. Būna, apima euforija, tarsi Šventoji dvasia dangaus kryptimi kilstelėtų, o būna ir taip, kad tave lyg ir kelia, bet nepakyli ir gana... Kita dvasia prie žemės traukia. Jos požymiai ir veikimo būdas itin bjauriai, taigi, išsamiai ir tiksliai, aprašyti F.Kafkos „Procese“. Nemaloniausia knyga iš visų galimų, turiu pasakyti. Tačiau kalėjimo dvasią atskleidžia puikiai. Jos esmė – viskas negalima. Tyčia taip rašau, nes rašant „nieko negalima“ gali pasirodyti, kad nelabai ir yra, ką būtų galima galėti, o čia – priešingai, yra visko, ko tik širdis geistų ir jei ryžtumeisi ištiesti ranką ir pasiekti, tai ir būtų tavo. Bet va – negalima...
Kitas būdas kalėjimo dvasiai atpažinti – stebėti kasdienybę. Šis metodas sudėtingesnis ir reikalauja daugiau pastangų iš mūsų pusės, bet, perfrazuojant žinomą posakį, kartą įsitikinęs (atpažinęs), visą gyvenimą žinosi, ką atpažinai.
Kalėjimo dvasios apimtas, tiksliau, palaužtas žmogus nebetiki, kad jo paties valia ką nors reiškia. Jis jei dar ko nors ir tikisi, tai iš kitų, visų pirma iš valdžios, nors ant šios visą laiką slapčiomis burba. Į akis, beje, jis ne tik šypsosi, bet dėl visa ko ir vazelino su savimi nešiojasi, dėl slidumo, taip sakant...skant. Įprotis per daugelį metų įsigalėjęs, gal net genetiškai perduodamas, kaip išlikimo ir varganos egzistencijos garantija svetimoms, o laikas nuo laiko ir savoms, valdžioms viena kitą keičiant. Valdžios keičiasi, „skūros“ lupimas išlieka.
Kaskart keičiantis valdžiai, juo labiau santvarkai, patiriama tai didesnė, tai mažesnė euforija. Kaskart po jos, beje, ištinka didesnis ar mažesnis nusivylimas, jei tik tiek. Po su gėlėmis sutiktų sovietinių tankų atėjo gyvulinių vagonų ir Sibiro eilė, po Antrosios Nepriklausomybės... Dieve mano, net sunku pasakyti, kas čia atėjo, ir kas dar ateis? Dabar, sakyčiau, atėjęs didžiausias nenoras prasitrinti akis.
Iki valiai iškeikus praeitą valdžią – o valdžią keikti visad yra už ką – jos vieton stojo tokia, kad rodos nebėra kur toliau. Tačiau gyvenimas, žiūrėk, įneš savo korekcijas ir visai netrukus parodys, kad „ir toliau dar yra kur“. Ir nelabai svarbu, kokiai partijai priklausys pirmasis ministras, o kokiai - Seimo pirmūnas. Svarbu tai, kad mes ir toliau nuolankiai tikėsimės mesijo ir manos iš dangaus, kai tuo tarpu jau seniai turėjome imti ir patys tvarkyti tai, kas teisėtai mūsų. Nejučia prisimenu, kad po klajonių dykuma atėjus į pažadėtąją žemę, mana iš dangaus nustojo kristi. O mes vis tikimės ir tikimės tai paramos iš Europos fondų, tai pigių energetinių išteklių iš kitos pusės, kuriuos mūsų valdžia tučtuojau taip pabrangina, kad net burnoje rūgštu pasidaro. Nors ir akivaizdu, kad tie, kam Lenkijos ar Latvijos benzino kolonėlės arčiau ir kurie netingi pavažinėti pirmyn atgal į gretimas šalis, ne tik sutaupo, bet tikėtina, dar ir uždirba, vis tiek atkakliai priešinamės galimybei savo reikalus spręsti patys. Štai jums ir kalėjimo dvasia praktikoje.
Gera proga prisiminti visas ankstesnes krizes – pirmąja vadinčiau energetinę blokadą, vos paskelbus Nepriklausomybę, antrąja – bankų griūtį, trečiąja – Rusijos krizę, kuri turėjo „mūsų nepaliesti“. Dabar, sakyčiau, ketvirtoji. Sutinku, šita atrodo grėsmingiausiai. Tačiau – kodėl? Ogi todėl, kad pirmosios krizės metu mes, kaip tauta, jautėmės drąsūs ir teisūs ir ne tik benzino kainos, bet ir ginkluoti okupantai mums neatrodė labai baisūs. Mokesčių tada, beje, kaip ir nelabai buvo, užtat mes patys sunešėme auksinius žiedus ir auskarus, kad turėtume krizinį fondą. Vėliau, griaunant bankus, jau atgijus valdiškai (skaityk, iš mokesčių išlaikomai) kastai ir į viešumą kylant turtinei nelygybei, mūsų tikėjimas savo jėgomis pradėjo sekti, Rusijos krizės metu tapome dar labiau suskirstyti pagal turimas galias ir įgytą turtą, o galiausiai tie, kas iki šiol nesusiprato, sausio šešioliktąją buvo sušaudyti guminėmis kulkomis. Nelinksma pastebėti, kad tokios „specpriemonės“ įstatymo numatyta tvarka gali būti naudojamos tik malšinant kalėjimo riaušes.
Ar autorius ir toliau išsigalvoja kalėjimo dvasią?
Užtat turime bemaž trisdešimt tūkstančių tautinių valdininkų, išlaikomų iš biudžetinių pinigų – vien Kauno savivaldybėje per nepilnus dvidešimt metų valdžiažmogių skaičius apytikriai padvigubėjo. Miestas, kaip žinia, klesti taip, kad net „Žalgiris“ bankrutuoja – o juk tai buvo bene geriausiai žinomas lietuviškas „brand‘as“. Jau nekalbant, kad tikrai nedaug kas gali pasididžiuoti nugalėjęs „Tarybinę Armiją“, tegu ir sporto klubo CASK formate. Ši iš biudžeto – iš mūsų mokesčių - gyvenanti biurokratija išties yra neabejotinai didesnė, mat oficiali statistika paprastai nerodo visų valstybinių įmonių vadybininkų, jau nekalbant apie tas įmones, kuriose Lietuva „turi akcijų“. Jei vilsimės, kad mūsų tebėra trys milijonai (kalbu apie gyvenančius tėvų žemėje – Tėvynėje), išeitų, kad kiekvienam šimtui Lietuvos piliečių, įskaitant vaikus ir pensininkus, tenka po vieną „prižiūrėtoją“. Neblogai. Prižiūrėtojų rangai, kaip ir griežtesnio režimo kalėjimuose, skiriasi, o kartu skiriasi tiek oficialios pajamos, tiek ir galimybės įtakoti tikruosius pinigų srautus, tad daryti karjerą motyvacijos be abejo pakanka.
Galima iki užkimimo ar pažaliavimo ginčytis, kuri pusė – kairė ar dešinė – gražesnė, kuri tautiškesnė ar turi geresnių analogų pasaulinėje politinėje tradicijoje, galima netgi dalyvauti rinkimuose – rinkti ar būti išrinktu. Galima išsirinkti A.Brazauską, R.Paksą, dukart V.Adamkų, netgi – tikėtina – D.Grybauskaitę, niekas iš esmės nepasikeis, kol kalėjimo dvasia, tas pasirengimas paklusti, tikintis gauti daugiau į sterblę ir mažiau į kuprą, ir toliau liks dominuojančiu ir tautinį identitetą formuojančiu veiksniu. Posakis apie nugaišusią kaimyno karvę tėra šitos kalėjimo dvasios iškreipto gyvenimo iliustracija, reiškianti ne ką kitą, o išvirkščią saviguodą, esą, aš ne pats didžiausias „lūzeris“, yra ir tokių, kam sekasi net ir už mane prasčiau. Atsikalbinėjimas, girdi, visame pasaulyje taip yra, tik patvirtina kalėjimo dvasios universalumą – F.Kafka savo „Procesą“ irgi rašė ne Lietuvoje.
Norėtųsi baigti linksmesne gaida: pavasaris, vieversiai parskrido...
