Taip jau atsitiko, kad mūsų šalyje nuo senų senovės yra žmonės... ir yra valdžia. „Kokia ten valdžia...“ – pasakysite Jūs. „Kokie ten žmonės...“ – numos ranka valdžia. Bet juk, iš tiesų, tarp abiejų vietinės visatos elementų yra kažkoks mistinis, sunkiai nusakomas ryšys.
Ypač įdomu, kuomet vienas egzistencinis būvis virsta kitu. Štai gyvena sau, atrodytų, labai geras, atrodytų, labai protingas žmogelis ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, vieną gražią dieną jis patampa valdžia. Tuomet aplinkiniai ir sužino, kad tas, dar neseniai šalia jų gyvenęs žmogelis nebuvo nei labai geras, nei labai protingas. Aišku, pasitaiko išimčių, bet jos tokios retos, kad tik patvirtina taisyklę: žmogus, patapęs valdžia, nustoja būti žmogumi. Pastebėtas ir atvirkščias, kiek skausmingesnis procesas: netekus valdžios, palaipsniui vėl atvirstama į žmogų.
Jei kada nors lankėtės biurokratinėje įstaigoje (jose paprastai ir gyvena valdžia), Jums greičiausiai vienaip ar kitaip buvo leista suprasti, jog Jūs tik žmogus, o sėdintis priešais Jus – valdžia (ir šiuo atveju nesvarbu, kad ta valdžia kartais labai nedidelė). Bet jei dirbate, tarkim, kokioje ministerijoje, tuomet suprantate, kad terminas „valdžia“ daug siauresnis, nei galvoja tūlas praeivis, žvelgiantis į ministerijos langus iš gatvės. Šiuo atveju, „valdžia“ - tai skyriaus vedėjas, departamento direktorius, ministerijos sekretorius ir t.t.
Smagiausia, kai viršininkai nuolatos keičiasi. Nes dažniausiai jie vienas už kitą įdomesni. Jei tavo „šefas“ kvailas, tuomet nemėgsta protingų, jei „labai nusipelnęs“ – bijo pensijos, jei mėgsta pataikūnus – aplinkui būriuosis saldžiabalsiai, jei mėgsta išgerti – neatsigins girtuoklių. Būna ir rūsčių, sėdinčių savo kabinetuose akmeniniais veidais - tokie įsivaizduoja (tikriausiai perskaitė kokioj protingoj knygoj), kad kaip tik taip ir turi atrodyti valdžia. Tačiau, iš tiesų, pastarieji persistengia.
Tiek rūstaus, tiek kvailo ar geriančio viršininko ministerijų klerkai bijo vienodai. Juk svarbiausia - gražiai šypsotis, gerai atrodyti, visiems patikti ir niekam neužkliūti. Atliekant tik tau priskirtas funkcijas, niekam nieko nesakant ir niekur nieko nedarant, žiūrėk, po metų kelerių ir tave kas nors prisimins tenais... „Parnaso aukštybėse“. Taip formuojasi didelė mažo žmogaus svajonė. Kaip neprisiminsi Nikolajaus Gogolio herojaus, kuklaus valdininko Akakijaus Akakijevičiaus... Tiesa, Akakijus svajojo apie šiltą vatinį apsiaustą. Laikai kiek pasikeitė ir mūsų laukų akakijai svajoja apie šiltą vietelę, viename iš daugybės departamentų.
Bet neskubėkite teigti, jog toks mielas žmogaus ir valdžios ryšys egzistuoja tik ten kur susiduriam su valstybinės galios atstovais. Privačiam mūsų tėvynės sektoriuje, daug kam tenka pakovoti net dėl teisės vadintis žmogumi. Jei leistumėtės į pažintinę kelionę, pavadinimu „verslas lietuviškai“, siūlyčiau pradėti ne nuo „Stiliaus“ puslapių (čia eksponuojami tie, kuriems pasisekė). Kad pajustumėt tikrą laisvosios rinkos žavesį, sumaišytą su neprilygstamu Rytų Europos aromatu, pirmoji vieta, kurią vertėtų aplankyti, būtų mūsų krašto verslo flagmanės „Maximos“ sandėliai (čia dirba tie, kuriems pasisekė... bet mažiau).
O, atvykote pačiu laiku! Vyksta rytinis sandėlio darbuotojų susirinkimas. „Maximos“ valdžia, įgavusi sandėlio viršininko pavidalą klausia: „gal kas turi kokių nusiskundimų?“ Publika – klipatos, atgimusios iš Balio Sruogos kūrinio apie Štuthofo koncentracijos lagerį – nusiskundimų neturi. Vakare klipatoms pranešama, jog „šiandien vyrams teks padirbėti iki dvylikos“. Kai į darbą keliesi penktą ryto...
Penkios valandos be „Maximos“ – tiek poilsio šiandien savo sandėlio skruzdelėms išrašė lietuviško verslo elitas. Vienas iš jo atstovų, Darius Nedzinskas, Lietuvos radijuje kalbėdamas apie „Leo LT“ projektą, VP berniukų pristatymą užbaigė sakiniu „taip mes įrodome, kad „Vilniaus prekyba“ yra socialiai atsakinga įmonių grupė“. Gaila, kad betriūsdami šių žodžių neišgirdo „Maximos“ sandėlių darbuotojai. Jų įspūdžiai apie darbą „socialiai atsakingoje“ bendrovėje, neabejotinai praturtintų Dariaus Nedzinsko mintis.
Sakote, kad sandėlio skruzdelės nežino žodžių „socialiai atsakingas“? Tikėtina. Tikriausiai jie nežino ir junginių „žmogiškieji ištekliai“ ar „darbo jėga“ prasmės. Kai kurie iš jų nebaigę vidurinės mokyklos. Bijo garsiai pasakyti apie savo bėdas, nes neturi kito pasirinkimo. Bet nuo to jie nenustojo būti žmonėmis. Ir neprivalo būti „socialiai atsakingų“ bendrovių vergais. Pabuvoję sandėliuose, kiek kitaip vartysim ir jau minėtąjį „Stilių“. Štai nuotraukoje matai kaip prezidentūros priėmime dalyvauja Nerijus Numavičius. Ir pagalvoji: kiek mažutėlių šiandien už grašius krauna pelną jo parduotuvių kasose...
Klausiate gal kas nors galėtų jiems padėti? Profsąjungos? Bet nežinant ką reiškia socialinis teisingumas ir kovojant su „Vilniaus prekybos“ milijardais, sėkminga „Maximoje“ iki šiol neegzistuojančių profsąjungų veikla daugeliui turėtų panašėti į utopiją. Tuomet gal padėtų mūsų rinkta valdžia? Vis dėlto, situacijoje, kai galvojama apie postus, partijos reitingą bei finansus, kovą su pozicija ar opozicija, koaliciją, Prezidento, Seimo ar savivaldybių rinkimus, ekonomiką, biudžetą, energetiką, ir t.t. vietos mąstymui apie maximų skruzdėles ir apskritai apie žmones tiesiog nelieka. Iš užsitęsusio letargo valdžią trumpam pažadina mitingai, kartais riaušės.
Galiausiai, visų šitų biurokratijos triumfo, politikų bejėgiškumo, piliečių nepasitenkinimo, rinkos fundamentalizmo bei atsirandančios vergovės apraiškų fone tarytum išnyksta tikroji valdžia. Bet neapsigaukime. Jos pilna visur. Tai ji finansuoja politikus, už kuriuos balsuojame. Tai ji kalba per TV ekranus bei žvelgia iš pirmųjų laikraščių puslapių. Jos vardas – oligarchija. Ir jai absoliučiai vienodai tiek dėl akakijų, tiek dėl maximų skruzdėlių. Kad tik nebruzdėtų, kai jai to nereikia...
2009 02 16
