Kodėl riaušių išvakarėse ir po riaušių Vilniuje buvo taip akcentuojamas protesto damonstracijų dalyvių blaivumo klausimas? Nereikia ypatingo įžvalgumo, kad suprastum, jog šalia paraidinės prasmės – „kokių svaigalų ar kvaišalų buvo paveikti riaušininkai?“ – šios kalbos neišvengiamai neša ir propagandinį ideologinį krūvį: „blaivumas“ – tai ir proto blaivumas, sveikumas, sąmonės grynumas ir švarumas.
Viešai kalbantiems veikėjams, ypač priešų apgultiems konservatoriams su premjeru priešakyje, ši blaivumo metafora labai patogi plėtojant „išorės įtakų“ temą. Juk „įtaka“ paraidžiui ir reiškia „tai, kas įteka į vidų (galvą, kūną) iš išorės“. Įtaka gali būti nuodinga – panašiai asketas I. Kantas kadaise rašė apie meilės aistrą: tai tarsi nuodinga piliulė, kurią prariję netenkame galvos.
Įsiklausykite į konservatorių ir kitų valstybinės prievartos atstovų kalbėjimą: anot jų, vienintelis visiškai blaivus ir sveikas pasirinkimas yra sutikti su sadistinėmis Permainų koalicijos „reformomis“, neprotestuoti ir džiaugtis. Bet koks kitas pasirinkimas jau yra neblaivus, nes reiškia neteisingą reformų supratimą. Netgi dar įdomiau: bet koks protesto palaikymas ar rėmimas yra neblaivus jau vien todėl, kad skatina „riaušininkus“.
{youtube}Z0uebVv6v7w{/youtube}
Tokioje situacijoje tikrai blaivus subjektas, net ir būdamas kuo nors nepatenkintas, turi blaiviai atsiriboti nuo protesto, nes protestas skatina riaušininkus, kurie yra paveikti/veikiami išorinių jėgų „įtakos“.Tai tipiška konservatoriška „beretinė“ logika, laikanti mus įkaitais jau bene 20 metų.
Labai svarbu suprasti, kaip šiame kalbėjime ir juo pagrįstoje valstybinės prievartos praktikoje nenukošiamai susilieja tiesioginės ir perkeltinės prasmės – kaip metaforos virsta materialia prievarta ir kruvinu smurtu.
Nors konservatoriai (žmonių neretai pavadinami „konservais“) labai sureikšmina „išorės įtakos“ problemą, poriaušinės reakcijos įtikino net abejojančius, kad tikrasis pavojus „užkonservuotai“ valstybei yra subjektų (t.y. tų, kurie pajungti, neša jungą, sub-ordinuoti) kolektyvinė arba organizuota ekstazė, euforija, isterija ir kitokios kolektyvinio afekto formos.
„Ekstazė“ paraidžiui reiškia „išėjimą iš savęs“, taigi atsivėrimą ar atsidavimą įtakai, už(si)konservavimo pabaigą. Žodžius „euforija“ ir „isterija“ labai mėgo sovietinė propagandinė žiniasklaida, vertindama žmonių sąjūdžius praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Tai, kad iš tų sąjūdžių į politiką atėję veikėjai ilgainiui užsikonservavo, galima laikyti paradoksu, bet, blaiviau pažvelgus, tai – žinomas dėsnis.
Lietuviškame kontekste tai skamba ne taip dramatiškai kaip, pavyzdžiui, Lenkijos atveju, kur darbininkų profsąjungos, nugalėjusios prosovietinius komunistus, netrukus virto aršia prokapitalistine valdžia, remiama katalikų bažnyčios ir negailestingai šalinančia visas kliūtis privatizacijos ir dereguliacijos kelyje („šoko terapija“). Komunistų kalintas „Solidarumo“ veikėjas Karolis Modzelewskis per vieną minėjimą ištarė: „Už kapitalizmą nebūčiau praleidęs nė mėnesio, nė savaitės kalėjime, ką ir kalbėti apie aštuonerius su puse metų“.
Aišku, konservatoriai ir konservatorės niekada atvirai nepasakys, kad „riaušininkus“ ir protestuotojus traktuodami kaip apsvaigusius marginalus, turi galvoje socialinį „pakvaišimą“ ir „apsvaigimą“ nuo išorės įtakų. OK, tuomet grįžkime prie pažodinės, tiesioginės svaigimo ir kvaišimo prasmės: kodėl konservatorius taip svaigina (išveda iš pusiausvyros) vien mintis apie intoksikaciją?
Taip pažvelgus galima geriau suprasti sąsają tarp dešiniųjų prokapitalistinės orientacijos ir jų moralinio puritonizmo (neapykantos seksui ir t.t.). Juk kapitalizmas – tai perteklius, o puritonizmas – tai askezė, susilaikymas ir pan. Kaip dera šios dvi pusės?
Istoriškai puritonizmas buvo besiformuojančios kapitalistų klasės doktrina. Tačiau kadangi tai būta ne šiaip ideologijos, o visaapimančios visų klasių žmonių gyvenimo būdo „reformų“ programos, tai puritonizmą galima laikyti pirmuoju modernistiniu projektu istorijoje. (Nenuostabu, kad rusų bolševizmas, o vėliau ir stalinistinė bei postalinistinė Sovietų Sąjunga pasižymėjo puritoniškais bruožais.)
Puritonizmas apibrėžė individą pagal analogiją su turtinės nuosavybės santykiais. Individas – tai tas, kuris save valdo ir kontroliuoja taip, kaip valdoma ir kontroliuojama privati nuosavybė. Todėl pagrindinė dorybė puritonui – savikontrolė.
Pavyzdingas puritonas dega geismu perdaryti ne tik politinę sistemą ar ekonominius santykius, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą. Istoriniai puritonai užsimojo prieš tradicines liaudies šventes, karnavalus, poilsio ir švenčių dienas. Jiems turime dėkoti už idėją, kad juodas prakaituotas darbas yra vienintelė vertinga žmogiška patirtis.
Antai darbo birža savo veiklos principais yra šventai ištikima puritoniškai tradicijai, kaip ir visa „socialinė rūpyba“, pagrįsta nuostata, kad kiekvienas, kas gali dirbti, turi dirbti bet kokį darbą, net jei tas darbas žeminantis ir tėra išnaudojimas.
Kita itin gaji puritoniška idėja – kad bet koks kūniškas malonumas yra blogis savaime. Puoselėdamas priešiškumą fiziniam malonumui ir visokiai intoksikacijai, puritonas įtariai žvelgia į visokius nereguliuojamus žmonių susibūrimus, muziką, masinius pasilinksminimus. Jeigu pagrindinė dorybė yra savikontrolė, tai suprantama, kad ekstazės būsenos, svaigalai ir kvaišalai kelia ypatingą pavojų patiems puritoniško pasaulio pagrindams. Socialinė (kolektyvinė) ekstazė, savaime aišku, griauna uždarų, save kontroliuojančių individų individualizmą, kuriuo pagrįsta „laisvoji rinka“.
Šioms grėsmėms atremti reikalingas išplėtotas socialinės priežiūros, kontrolės ir represijų aparatas. Bet koks kolektyvinis veiksmas ar masiniu mastu išgyvenamas afektas yra potencialus pavojus režimui, puoselėjančiam individo kaip uždaro, izoliuoto vieneto ir racionalaus agento mitą. Štai kodėl apsvaigimo, kvaišalų metaforos įgyja tokią politinę svarbą.
{youtube}_ab7Dksqfnw{/youtube}
Kodėl „apkvaišę marginalai“, nesuvokiantys, ką daro, ir susirinkę tiesiog pasismaginti, kelia net didesnį pavojų „konstitucinės santvarkos“ pagrindams negu sąmoningi protestuotojai? Todėl kad tie pakvaišę chuliganai veikia kaip kolektyvinės ekstazės ir euforijos agentai, praradę „savikontrolę“.
Kodėl kvaišalai ir svaigalai valstybės akyse yra pavojingesnė ekstazės technologija negu, tarkime, automobiliai (kurie nužudo daug daugiau žmonių)? Šiandien verta prisiminti, kad svaigalų draudimų Europoje ir Amerikoje pirmasis taikinys buvo gamyklų darbininkai.
Na, o kvaišalų vartojimo reguliavimas prasidėjo tuomet, kai Europą užplūdo migrantai iš kolonijų. Atsiradus eugenikos „mokslui“, susirūpinta europinių rasių grynumu. Vyrai baiminosi, kad baltąją rasę pražudys kokaino paveiktos jaunos baltosios moterys, kurios apkvaišusios esą linksta draugauti ir mylėtis su juodaodžiais bei „rytiečiais“.
Taigi kvaišalų draudimo iniciatyvą pagimdė tos pačios baimės, kurios subrandino fašizmą. (Prisimename, kaip palyginti neseniai vienoje diskusijoje Seime krikščionių demokratų atstovas garsiai nuogąstavo: kas bus, jei „į Lietuvą kas nors užveš negrų sėklytės“...)
